P.Kaas darbotvarkėje šiuo metu – tikras pragaras. 42 metų dainininkei tenka derinti gastroles, pasirengimo Eurovizijai ir naujutėlio albumo „Kabaret“ reklamos darbus.
Daugiau nei šimtą pasirodymų šįmet suplanavusi dainininkė prisiėmė papildomą naštą. Su Eurovizijoje skambėsiančia jos daina „Et s'il fallait le faire“ prancūzai sieja itin daug vilčių.
„Jei net Patricia nepateks į geriausiųjų trejetuką, Prancūzijai nebėra prasmės ten dalyvauti“, – tokiomis antraštėmis mirga laikraščiai dainininkės gimtinėje.
Prieš pasirodymą Eurovizijos konkurse sėkmės atlikėjai galės palinkėti ir lietuviai – kelis kartus Vilniuje jau koncertavusi Patricia balandžio 24-ąją savo naująją programą atliks Vilniaus „Utenos“ pramogų arenoje.
Neblėstantis noras siekti pripažinimo – P.Kaas gyvenimo variklis.
Neturtingoje prancūzo ir vokietės šeimoje gimusi Patricia nuo trylikos metų dainavo naktiniuose klubuose, o visoje Prancūzijoje išgarsėjo sulaukusi 22-ejų.
Albumai, kuriuos įrašyti padeda profesionaliausi šalies muzikai, ilgos gastrolės, apjuosusios penkis žemynus, – tai jau daugiau nei 15 metų yra dainininkės kasdienybė.
Muzika – tarsi narkotikas, nustelbiantis visus kitus norus.
Prancūzų žiniasklaida užsimena, kad dainininkė iki šiol šeimos nesukūrė būtent dėl maniakiško atsidavimo darbui.
Vieni ją pažįsta kaip agresyvią viliokę, scenoje kuriančią fatališkos moters įvaizdį, kiti – kaip melancholiško būdo šansonų ir bliuzų atlikėją, primenančią jos vaidmenį kino filme „O dabar... ponios ir ponai“. Kai kurie kritikai sako, kad seksualesnio balso nei Patricios šiuo metu scenoje negirdėti.
16 mln. parduotų albumų tiražu pasigirti galinti Patricia jau išsikovojo unikalią vietą pramogų versle – ji bene vienintelė prancūziškai dainuojanti šių laikų atlikėja, kurios pasirodymai privilioja minias šia kalba net pasisveikinti nemokančių žiūrovų.
Prieš artėjančią viešnagę Vilniuje dainininkė telefonu davė interviu „Lietuvos rytui“.
- Kokius prisiminimus kelia mūsų šalis?
- Prisimenu visas savo viešnages Vilniuje. Man tai pasirodė nedidelis, mielas miestas.
Pamenu, kaip su grupe buvome išvežti į iškylą prie gražaus ežero užmiestyje, plaukiojome laivu.
Be abejo, nepamiršau ir to, kokia mandagi ir išsilavinusi publika atėjo į mano koncertus.
- Į Lietuvą jus ne sykį atlydėjo ir augintinė – Maltos bišonų veislės kalytė Tequila. Ji kartu keliauja ir šį sykį?
- Į sceną, kaip sykį Vilniuje nutiko, jos tikrai niekas neišleis. (Juokiasi.)
Bet kai duodu interviu, ji visada būna su manimi. Tequila laikosi puikiai, neseniai atšventėme septintąjį jos gimtadienį. Su ja beveik nesiskiriu.
Kai kam galbūt atrodo keista, kad ją visur gabenuosi.
Bet kai metams išvyksti gastrolių, labai smagu, kai sugrįžus kas nors tavęs laukia, visuomet džiaugiasi tave matydamas. Šunelis man padeda prisiminti namus, suteikia jaukumo.
- Naująjį albumą „Kabaret“ pristatote teatro elementų turinčiais koncertais, per kuriuos persikūnijate į įvairius vaidmenis, ne kartą keičiate scenos kostiumus. Ar tokio reginio galime tikėtis ir Vilniuje?
- Taip, pasirodymas bus labai artimas tam, ką mato Paryžiaus ar Berlyno publika.
Kai kurių didesnių dekoracijų negalime tampytis po visą Europą, bet muzikantų grupė, dainų programa, scenarijus – tokie pat, kokie būna mano koncertuose gimtinėje.
- Naująsias jūsų dainas įkvėpė praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio muzika, estetika. Kodėl susidomėjote tuo laikotarpiu?
- Neseniai išgirdau keletą tų laikų vokiškų ir prancūziškų dainų, jos labai patiko. Man daro įspūdį to laiko atmosfera – prirūkyti klubai, nespalvoti filmai.
Be to, mėgstu ir tų laikų moterų įvaizdį – jos stengėsi atrodyti stiprios asmenybės, net pasipūtusios, nes tai buvo vienintelis būdas pelnyti vyrų pagarbą.
Paryžietės tuo laikotarpiu neturėjo tabu, atvirai kalbėjo apie seksualumą ir jį demonstravo.
Tam reikėjo nemenkos drąsos. Žaviuosi tomis moterimis.
Tačiau albumo „Kabaret“ dainomis norėjau ne tiktai perteikti tų laikų atmosferą, bet ir pritaikyti ją šiems laikams.
Daug kas stengiasi mėgdžioti senų laikų stilių – tai nelabai įdomu.
O aš pamėginau kabareto, džiazo ir argentinietiškojo tango stilių priversti skambėti šiuolaikiškai.
- Šių gastrolių sąraše – 170 koncertų. Jūs nebijote pervargti?
- Kartais būna sunku. Nuolat koncertuoju nuo sausio.
Kai aš išeinu į sceną, nuovargio nejaučiu, bet po koncerto jaučiuosi visiškai išsunkta.
Balandžio viduryje turėsiu šiek tiek poilsio dienų, o tada – vėl į kelionę.
Kita vertus, nuovargis – malonus, nes labai didžiuojuosi savo naujuoju šou. Žiūrovų šypsena atperka visus vargus.
- Jau keliolika metų rengiate koncertus ten, kur Vakarų atlikėjai dažniausiai nekelia kojos, – Vietname, Rusijos gilumoje, Kinijoje. Kas jus ten vilioja?
- Pirma užsienio šalis, kurioje koncertavau, buvo Vokietija – iš ten kilusi mano motina.
Tada įrašų leidėjai pareiškė, kad mano dainos gali būti įdomios tiktai kalbantiems prancūziškai.
Man tie žodžiai labai nepatiko. Nusprendžiau įrodyti, kad jie neteisūs.
Neklydau – paaiškėjo, kad turiu gerbėjų daugybėje šalių, jie manimi tiki ir manęs laukia. Suvokti tai – labai geras jausmas.
- Prieš keletą metų gavote ordiną už Prancūzijos ir Vokietijos santykių gerinimą. Ar jums svarbus šis apdovanojimas?
- Viena vertus, taip, nes mano motina buvo vokietė, gimiau netoli Vokietijos sienos.
Mama tikrai manimi labai didžiuotųsi.
Kita vertus, aš nieko ypatinga nedariau, kad gaučiau tą ordiną.
Tiesiog taip jau atsitiko, jog esu populiari, o mano gyslomis teka prancūzų ir vokiečių kraujas.
- Euroviziją daugelis populiarių atlikėjų vertina skeptiškai. Ar prancūzams buvo lengva jus įkalbėti dalyvauti šiame konkurse?
- Šis Prancūzijos televizijos pasiūlymas mane nustebino. Iš pradžių maniau – ne, man tai netinka.
Bet tada susimąsčiau – juk 22 metus keliauju aplink pasaulį pristatydama savo muziką.
Eurovizija – renginys, kuris žiūrimas daugelyje mano aplankytų šalių.
Man siūloma tapti savo šalies muzikos ambasadore – kodėl turėčiau atsisakyti?
Bent jau žinau, jog nemaža dalis Eurovizijos publikos mane žino, tad eidama į sceną jausiuosi drąsiai. Tai – nemenkas privalumas.
- Ar nebijote, kad nesėkmės atveju pakenktumėte savo karjerai?
- Žinote, esu išleidusi albumų, kurie buvo mažiau populiarūs nei kiti. Į Euroviziją žvelgiu taip pat – jei pasiseks, valio, jei ne – nieko baisaus.
Neturiu ko prarasti. Man patinka iššūkiai.
Patinka ir daina, kurią publika manęs paprašė atlikti Eurovizijoje – ji kupina prancūziškos dvasios, bet ir labai moderni.
Nerengsiu jokio išskirtinio šou – paimsiu į ranką mikrofoną ir padainuosiu. Viskas.
- Daug kas jums jau prognozuoja pergalę. Ar tai glosto savimeilę?
- Žinoma, malonu tai girdėti. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nenoriu laimėti. Bet konkurse visi esame lygūs.
Prisipažinsiu – mane į Euroviziją pastūmėjo ir daugybė labai keistų sutapimų.
Pirmiausia, šis renginys vyks Maskvos sporto komplekse „Olimpijskij“. Kai pirmąsyk apsilankiau Rusijoje, koncertavau būtent šioje salėje.
Antra, gegužės 16-oji, kai dainuosiu Eurovizijos finale, yra mano motinos gimtadienis.
Ji mirė 1989-aisiais, nuo to laiko gegužės 16-ąją aš niekada nerengiu koncertų. Keista, bet kaip tiktai naujausiame albume „Kabaret“ aš pirmąsyk motinos mirties sukeltas emocijas įamžinau vienoje dainų.
Kai gavau kvietimą į Euroviziją, susimąsčiau – gal likimas man nori ką nors pasakyti?
- Koks jūsų pačios požiūris į Eurovizijoje skambančią muziką?
- Dviprasmiškas. Kai buvau paauglė, šis konkursas buvo labai įdomus jauniems žmonėms, atmintinai mokydavomės jame skambėjusias dainas.
Man ypač patikdavo britų grupės „Brotherhood Of Man“ daina „Save Your Kisses For Me“.
Vėliau konkurse pradėjo dominuoti ne muzika, o reginys.
Tačiau pastaruoju metu pastebiu pokyčių – grįžtama prie gerų dainų.
Pirmiausia, šiais metais kūrinius su žiūrovais vertins ir komisija – tai labai gerai.
Antra vertus, į šį konkursą vėl įsitraukia rimti, populiarūs kūrėjai – britams dainą parašė žymus kompozitorius Andrew Lloydas Webberis, Izraelis šiemet į konkursą siunčia pasaulyje garsią dainininkę Noą.
Konkurse skambančios muzikos kokybė kyla ir tai mane labai džiugina.