Keli vienas po kito ištikę insultai, „prikibusi“, pasak Juozo, cukraligė, sudėtingos kraujagyslių operacijos, vienos, o vėliau ir kitos kojos amputacija – visa tai pakeitė Juozo kūną. Šiandien buvęs kolega ir daugelio šiandieninių rajono „rašliavotojų“ mokytojas sėdi neįgaliųjų vežimėlyje, jam sunku valdyti rankas, kartais stringa kalba. Tačiau dvasia ir būdu rajono žurnalistikos guru išliko toks, kokį jį prisimename iš redakcijos laikų: šmaikštus, tiesmukas, neretai ūmus ir visuomet sarkastiškas.
„Manęs jau neperauklėsite, o į senatvę būdas vis labiau bjaurėja. Tačiau aš puikiai žinau savo teises ir pensionato personalo pareigas, o profesinis sindromas neleidžia tylėti matant negeroves“, – nesikuklina Juozas, kai įžengiu pro duris į jo „mozerynę“. Negerovės, pasak Juozo, – visiškos smulkmenos: neveikiantis pagalbos skambutis kambaryje, kuriuo iškviečiamas personalas, neseniai pensionato koridoriuose išdygusios stebėjimo kameros („kur jie tuos įrašus deda, a?“), maisto raciono įvairovės stoka. Tačiau tos smulkmenos, anot pašnekovo, erzina ir verčia jaustis nekaip.
„Milijoną gal kartų prašiau, kad sutaisytų tą suš... pagalbos skambutį – juk tai vienintelis mano sąlytis su išoriniu pasauliu, t.y. personalu. Vieną dieną jis veikia, kitą – jau ne. Prisipirko kažkokių, pagamintų Kinijoje, – dabar, žiū, kiek nesąmonių“, – apie savąją kasdienybę pasakoja J.Bėrus.
„Ieškai užpakalyje smegenų, – sakau. – Ne vienas pavydėtų tokių apartamentų senatvėje – kambarį turi vienas pats, šilta, šviesu, slaugė kasdien prižiūri, net rūkyt tau kambaryje leista. O tu jas visas čia senmergėmis, telyčiomis ir karvėmis po keliolika kartų per dieną išvadini. Kad taip man – kaip mat būtumei pastatytas į vietą“, – neslepiu, kad Juozas, palyginti su kitais pensionato gyventojais, – privilegijuotasis.
„Tu juk mane pažįsti, – Juozas net nesirengia slėpti, kad su jį aptarnaujančiu personalu besielgiantis būtent taip. – Kitaip jų neprisišaukčiau, bet kai užrėkiu pajudinti šik…, tai prisibijo“. Sakau, kad straipsnyje teks uždėti „S“ raidę – kitaip bus tik daug daugtaškių. „Apsiš…“, – išlieka sau ištikimas J.Bėrus.
Žinodama jo būdą, net nesirengiu pykti ant savo kolegos. Tačiau puikiai suprantu, kad ne kiekvienas taip išvertų – ypač, jei tektų tokį žmogų šalia savęs pakęsti kasdien.
„Turiu sočiai pastabų, papeikimų ir dar visokių vadinamų drausminių nuobaudų. Gal išmes mane iš šitos „mozerynės“, ką? Bet kur mane tokį dės? Juk nepaliks gatvėje? Kita vertus, už gyvenimą čia aš susimoku“, – kalba Juozas, kol aš apžiūrinėju jo kambaryje esančias nuotraukas. Vienoje jis – su buvusia ministre, dabartine Seimo nare Vilija Blinkevičiūte, kitoje – šalia tuomečio Lazdijų rajono mero Romo Apanavičiaus, kai abu įkūrė fondą, skirtą rajono kultūrai ir menui remti.
Žinomi žmonės Juozą supo visą gyvenimą. Dabar, kai pilkuoju rajono politikos kardinolu vadintas J.Bėrus sėdi vežimėlyje, viskas apsivertė 180 laipsnių kampu. Buvęs kolega vengia apie tai kalbėti – apie savo vienatvę, negalią, galbūt – nostalgiją aniems laikams, kai buvo sveikas, visų gerbiamas, žinomas, kai jo net prisibijojo – ne tik kolegos redakcijoje, bet ir aukšti valdžios vyrai.
„J.Bėrus pas mus gyvena jau aštuonerius metus. Iš viso pensionate turime 128 gyventojus, apie 40 iš jų – neįgalūs, kuriems reikalinga kito asmens globa ir slauga. Pensionate dirba 5 socialiniai darbuotojai ir 18 jų padėjėjų – slaugių. Juozas yra reiklesnis pacientas, tačiau mes į viską žiūrime pakančiai. Vyriškis nedalyvauja kultūriniame, socialiniame pensionato gyvenime, renkasi vienatvę, yra uždaro būdo.
Tiesą sakant, būna dienų, kai bijai užeiti pas Juozą į kambarį, nes nežinai, kokios jis nuotaikos ir ką sumanys. Neseniai buvo renginys – jis ne tik į jį nėjo, bet išvijo darbuotoją, atėjusią jam apie tai pranešti. Pensionate turime origami, šaškių, šachmatų, teniso, literatų būrelius – stengiamės patenkinti čia gyvenančiųjų socialinius ir kultūrinius poreikius. Juozas nedalyvauja niekur.
Kartais susidaro įspūdis, kad jis į aplinką žvelgia iš aukšto – juk ne pas kiekvieną į svečius atvyksta buvęs meras, ne kiekvienam mūsų gyventojui Seimo narys atveža dovanų televizorių. Pensionate nėra psichologo – jo pagalbos reiktų ne tik mūsų pacientams, bet ir personalui“, – pasakoja Veisiejų pensionato socialinio darbo vadovės pareigas einanti Sonata Varnelienė.
Socialinė darbuotoja neslepia laukusi pensionate pasirodysiančių žurnalistų – J.Bėrus personalą buvusiais kolegomis kartais „auklėja profilaktiškai“. Paskutinysis konfliktas tarp Juozo ir pensionato darbuotojų kilo dėl visiško nieko – telefono numerio. „Jis įsižeidė, nes nedavėme Alytaus apskrities viršininko administracijos, kuri yra mūsų pensionato steigėja, vadovo mobiliojo telefono numerio. Bet juk mes jo nežinome! O Juozas reikalavo, kad iš savo kabineto paskambinčiau ir jis mano akivaizdoje būtų mane koneveikęs viršininkams!“ – sakė S.Varnelienė.
Reikalautąjį telefono numerį Juozui užrašiau. Vakar, kai baigusi straipsnį skambinau pasiteirauti, ar neprisireikė juo pasinaudoti, Juozas neslėpė – iš vakaro dėl neveikiančio pagalbos skambučio jau „susikalęs“ su pačiu pensionato direktoriumi Vygandu Mozeriu. „Tu juk mane pažįsti, nenusileisiu“, – sakė Juozas.
Po perkūnais, negi vėl į tą jo „mozerynę“ teks važiuoti?! Priešingu atveju, Juozas, kaip buvo šįkart, ir vėl apskųs mane redaktoriui.