„Kuo tas Mantas ponias pavergia”, - svarstė viena vakarėlio viešnia. „Čia podružkės sindromas, - konstatavo kita. - Tu pagalvok, kaip sunku susirasti draugę, kuri tau moteriškai nepavydėtų, po parduotuves lydėtų ir dar profesionaliai patartų. Mantas yra toks palydovas. Aišku, moterims už tokią draugystę tenka susimokėti”.
Nugirdau tarp ponių užsimezgusią kalbą, kiek kainuoja M.Petruškevičiaus paslaugos. Neva Mantas niekuomet nesako kainos - kiek klientė gali, tiek ir duoda. Atsiskaitoma nebūtinai pinigais - galima būstu, brangiomis prekėmis, naudingais ryšiais. „Čia tokia natūrinių mainų programa. Būna ir taip - verslininkas duoda jam savo damą rengti, o Mantas į to verslininko parduotuvę klientus atveda. Nuo klientės prapirktos sumos stilistui priklauso penki procentai - tokia „stavkė“, - užtikrintu tonu dėstė stilinga juoda suknele pasipuošusi ponia.
Gandai gali būti tik gandai, nors ir panašūs į tiesą. Tačiau aiškus faktas, kad ilgiausių metų jaunam vaikinukui šeštadienį linkėjo daugybė gerokai vyresnių ponių ir jų vyrų. Daugelis ne vieną kolekciją sukūrusių dizainerių apie tokią sėkmę galėtų tik pasvajoti. M.Petruškevičiaus pasiekimai mados pasaulyje nėra didingi - nors jį kartais vadina dizaineriu, jo sukurtų suknelių niekas nematė, nes jis jų ir nekuria. Tik suderina parduotuvėse rastus rūbus ir televizijos laidoje „Mados reidas“ negailestingai komentuoja tautiečių apsirengimą.
Jei televizijoje Mantas aštrus kaip čili pipiras, su klientėmis jis saldus kaip braškė. Tokį jį buvo galima pamatyti vakarėlyje - dalinantį „bučkius“ brangiosioms ponioms ir meiliai besišypsantį. Paklaustas, ar sutiktų teikti paslaugas labai nesimpatiškai moteriai, M.Petruškevičius nedvejodamas atsako: „Be abejo. Tokios moterys būna nešlifuoti deimantai. Kai nušlifuoji, atsiveria“.
Tikra fėja tas Mantas - net pilkiausias pelenes princesėmis paverčia. Štai „darbietė“ Loreta Graužinienė buvo megztiniuota paprasta lietuvė, o dabar, papuošta Manto, ji drąsiai žengia į aukštuomenę. Juodu kostiumėliu, dekoruotu baltais apvadais, mažytėlaite rankine, ausyse blyksinčiais skaidriais auskarų lašeliais ji lyg karalienė išsiropštė iš automobilio prieš pat „Stiklių“ restorano duris.
Lankymasis elito vakarėliuose - L.Graužinienės rinkiminės kampanijos dalis? „Mes atvažiavom pas savo draugą. O jeigu jūs pririšit prie rinkimų kampanijos, mes per daug nesupyksim“, - plačiai žurnalistams šypsojosi Viktoras Uspaskichas. Paklausta, ar ji patenkinta savo išvaizda, L.Graužinienė atsakė: „Svarbiausia, Viktoras patenkintas, su kuriuo atvykau šiandien“. Ir teisinosi atvykusi su Viktoru ne dėl to, kad nenori niekur eiti su savo vyru - taip atsitiko, nes M.Petruškevičius savo puotoje norėjo matyti abu politikus.
Prie savo stiliumi susirūpinusios politikės fotografai puolė kaip musės prie medaus - apsilankymas pačių stilingiausių renginyje garantuoja nemokamą vietą žurnalų puslapiuose. Tik L.Graužinienės kampanijos strategija trupučiuką nenuosekli - visuomenei ji save pristato kaip paprastų žmonių kandidatę. „Kodėl jūs taip klausiat? Visi žmonės yra vienodi, tik galbūt vieniems nusišypsojo laimė būti viename rate, kitiems - kitame rate. Bet aš galvoju, kad žmogus yra laimingas bendraudamas su tais žmonėmis, su kuriais nori bendrauti“, - L.Graužinienė tvirtino, jog bendraudama su M.Petruškevičiaus draugais jaučiasi kuo puikiausiai.
Ji maloniai šnekučiavosi su dviem raudonai apsirėdžiusiomis ledi - Alma Latvyte ir Danguole Stachura. Apie ką? „Apie moteriškus dalykus“. Apie rūbus? „Na žinoma, kaipgi moterys apie drabužius nekalbės“, - neslėpė paprastų žmonių kandidatė. Jei L.Graužinienė netaps prezidente, galbūt ji taps nuolatine elito vakarėlių viešnia. O tai Lietuvoje - jau nemenkas pasiekimas.
Šeštadienio pavakarę J.Basanavičiaus gatvės gėlių turgelyje pasibaigė baltos lelijos. Būtent tokių gėlių M.Petruškevičius užsiprašė dovanų ir svečiai pirko lelijas tiesiog glėbiais. „Kas čia per renginys vyksta“, - stebėjosi turgaus prekiautojos. Neradę lelijų, ponai pirko rožes - ir baltas, ir raudonas. Vakarėlyje svečiai šnabždėjosi - esą, vienas verslininkas Mantui padovanojo net penkis šimtus rožių.
M.Petruškevičiaus dovana draugams - iš Niujorko atskridusios lietuvės balerinos Neli Beliakaitės sušoktas „Mirštančios gulbės šokis“. Bėda tik ta, kad mažytėje restorano salytėje tuo šokiu galėjo pasigėrėti tik stovėję pačiame priekyje. Ponios ropštėsi ant kėdžių, kad galėtų akies krašteliu dirstelėti, tačiau buvo daug tokių, kurios tematė tik iškeltas balerinos rankas.
Vaišės „Stikliuose“ buvo kukliai prabangios. Malšinti alkį svečiai galėjo šešiasdešimčia kilogramų braškių ir miniatiūriniais sušiais ir pyragėliai, o troškulį - šimtu butelių ispaniško šampano. Ar negėda taip švaistyti pinigus per ekonomikos krizę? „Viešpatie, čia mano 25 gimtadienis, aš galiu pašvęsti kada nors. Noriu gal padaryti iš paskutinių santaupų ir „nesiparinti“ dėl nieko. Kitais metais gal išvis nešvęsiu, nes nebus pinigų“, - paklaustas apie pinigus M.Petruškevičius atrodė kiek susinervinęs.
Kuo daugiau tokių kaip M.Petruškevičius, tuo mažiau ekonomikos krizės? Kuo daugiau tokių kaip M.Petruškevičius, tuo daugiau krizės? Į abu klausimus būtų galima atsakyti teigiamai - viskas priklauso nuo konteksto. Jei turtingos ponios jaudinasi dėl savo stiliaus, jos daugiau perka, kuo daugiau jos perka, tuo greičiau sukasi ekonomika. Jei neturtingosios spokso į turtingas ponias žurnalų puslapiuose, skolinasi ir vartoja ne pagal išgales - nieko gero. Tokio vartojimo laikas baigėsi. Mantui belieka tikėtis, kad Lietuvoje yra daugiau turtingųjų ponių.
Kol kas jam sekasi. Ponios klapsi dėkingomis akimis: „Reikia taip atrodyti, kad Mantukas nepyktų ir nekąstų“. Ir reikia pripažinti - atrodo jos tikrai gerai.