„Tikrai noriu ramybės – aš dar tik adaptuojuosi“, – prisipažino 40 metų moteris, kuriai po koncertų maratono už Atlanto sunku iškart kibti į naujus darbus.
Paskutiniai pokalbiai ir knygos viršelio fotosesija, kuriuos planuota baigti kovo 30 dieną, buvo nukelti savaitei.
„Jau liko visai nedaug. Procesas buvo labai nuoširdus, man papuolė labai gera redaktorė. Jurga (žurnalistė Jurga Baltrukonytė. – Red.) – nuostabus žmogus, radome sielos kalbą“, – buvo patenkinta Dž.Butkutė.
Apie 20 metų scenoje praleidusią ir populiarumo nepraradusią atlikėją iki šiol sklando daugybė mitų – pradedant draugyste su kitu žinomu atlikėju Tomu Auguliu, baigiant dainavimu su nusikaltėlių pasauliu susijusių žmonių kompanijose.
Kai kurie mitai buvo kuriami specialiai, juokaujant, kitų lietuvių Madonna dėl neblėstančio susidomėjimo ir provokuojamo stiliaus vadinama moteris dar nepaaiškino.
Už atvirą savo gyvenimo kroniką Dž.Butkutė gaus solidų honorarą, tačiau pasakoti apie save jai norisi ne dėl pinigų.
Atlikėja, kurios dainų iki šiol klausosi tiek jauni, tiek seni, atvėrė širdį.
- Ar buvo sunku prisiminti visus gyvenimo įvykius, sugrįžti į praeitį? – paklausėme Dž.Butkutės.
- Tai kad aš nieko pamiršti negaliu – tai baisiausia.
Labai sunku gyventi, kai niekas nepasimiršta.
Kitiems lengva, o aš viską iki smulkmenų visada prisimenu – ir tai, ką visi seniausiai pamiršę.
Dėl to kalbėti lengva ir niekaip neišeina visko papasakoti – tiek visko buvo. Kiek nors pasilieki ir sau, nors kalbėjome labai nuoširdžiai.
- Prisiminėte ir malonius, ir nemalonius dalykus?
- Visus. Negi girsiesi ir sakysi, kad viską žurnalistai rašė, žmonės kalbėjo be pagrindo – viskas taip, kaip yra, kad niekam neliktų jokių abejonių – jeigu jų bus, bus ir antra knyga.
Pasakojau taip, kaip buvo, nuo pat vaikystės iki dabar.
Buvo ką pasakyti – savęs nė kiek nežeminau, bet ir negarbinau sakydama, kad visi čia melagiai, o aš gerutė.
Čia ne koks interviu, kur kablelis ne ten – prasmė kita. Buvau labai nuoširdi. Žmonės tai turėtų pajusti.
- Ar jums nekilo mintis pačiai imtis autobiografijos?
- Tikrai ne – dainai žodžius parašyti galiu, o knygą – kur jau ten.
Tikriausiai man labiau patinka kalbėti. Nesu iš tų tyliųjų. Bet kartais taip mėgstu ko nors klausytis: nusibosta, kad turiu visus linksminti ir kalbinti, gera pasėdėti ir paklausyti, ką kiti kalba.
- Žadėjote atskleisti gana pikantiškų detalių – ne tik iš savo, bet ir iš scenos kolegų gyvenimo.
- Bus ten visko, visokių nuomonių knygą išleidus sulauksiu, bet nereikia pykti, nebūtinai visiems turi patikti.
Kalbėjau ir apie šviesaus atminimo savo kolegas, kurių yra daug, – stengiausi apie juos šnekėti linksmai, jie patys to norėjo, bet širdžiai neįsakysi, mums trūksta tų žmonių, ir viskas.
- Kaip atgaunate jėgas po koncertų Amerikoje?
- Nesitikėjau, kad ten taip bus, neįmanoma visko nupasakoti.
Aš dar tiktai adaptuojuosi, per daug informacijos, nuovargio – noriu ramiai pabūti, dėl to ir knygos viršelio fotosesiją nukėlėme.
Lėktuvas nenukrito ir žmonėms patikau, ir man jie patiko – labai gerai priėmė jaunimas – tik nuovargis, laiko skirtumas labai išmušė iš vėžių, vis tiek tai ne į Mažeikius nuvažiuoti.
Pastaruoju metu mažai ilsėjausi kelionėse, aišku, visur smagu apsilankyti, bet pirmiausia – mano lovytė, mano namučiai, mano lėkštelė, man puodelis – traukia namo, ir viskas.