Žiūrėkite reportažą.
Tai tik viena iš akimirkų, kai sėdėjau prie išmaldos prašytojų „aukso kasykla“ vadinamų Aušros vartų. Mintis atlikti žurnalistinį eksperimentą – eiti elgetauti, kilo prieš porą savaičių. Su kolegėmis svarstėme, kaip sekasi Vilniaus elgetoms sunkmečiu. Pasišoviau patirti tai savo kailiu.
Tai išgirdę, pusė pažįstamų gyrė už fantastišką sumanymą – girdi, seniau elgetaujant per dieną du šimtus litų uždirbti buvo galima. Kaži, kaip bus dabar? Kiti pažįstami atvirai sukiojo pirštą prie smilkinio – manai, kad ateisi, atsisėsi ir elgetausi? Gausi į galvą nuo reketininkų arba kitų elgetų! Ten kiekvienas kovoja už savo vietą, o jeigu kažkurio užimsi?
Į pastarosios pusės nuomonę dėmesį atkreipiau tik likus parai ar dviem iki eksperimento, kuomet pradinę euforiją ėmė temdyti baimė. Išsigandau, kad pamačiusi manęs link artėjantį žmogų, nesusivaldysiu ir imsiu bėgti, nes galvosiu, kad ateina mušti.
Paskutinė naktis prieš bandymą įsijausti į ne iš gero gyvenimo su ištiesta ranka stovinčio žmogaus kailį buvo beveik bemiegė. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera - paakiai eksperimento dieną atrodė prastai. Teliko „pasigražinti“.
Amžina moterų problema – neturiu kuo apsivilkti – atsisuko kitu kampu. Visi turimi drabužiai atrodė per nauji ir net per gražūs tokiam darbui. Todėl nepaisydama itin šilto oro, pasirinkau seną, pilką, keliais dydžiais didesnę pūstą striukę, dažais ir klijais kažkada ištepliotas treningines kelnes ir juodus paprastus batus. Kad nebūtų per gerai, viską išpurvinau žemėmis, rastomis šalia redakcijos esančiame gėlių darželyje. Veidą – taip pat. Bet kaip susirišau plaukus gumele, ištepiau juos aliejumi, kad būtų susiriebalavę, ir nusipiešiau kelias mimikos raukšleles. Paskutinis štrichas buvo akių pieštuku paryškinti papilkėjusius paakius, kad atrodyčiau pavargusi ir vyresnė.
Jokių daiktų su savimi neturėjau. Pasiėmiau į rankas tik aptrintą „Maximos“ maišą, kurį ketinau pasidėti po užpakaliu, kad minkščiau ir šilčiau būtų elgetauti. Striukės kišenėje dėl viso pikto turėjau kvapnų purškiklį – jei kas kibtų, papurkščiau į akis ir pabėgčiau.
Keista, tačiau eidama senamiesčiu jaučiausi gerai, net labai. Tikėjausi, kad mane varstys pikti praeivių žvilgsniai, visi bandys lenktis iš tolo nuo manęs, kad tik neprisiliestų, nes buvau purvina.
Tačiau miestiečiai kreipė į mane daug mažiau dėmesio, nei tuomet, kai eidavau apsirengusi normaliai. Gal todėl, kad bent jau jaunesni žmonės linkę kritiškai nužiūrėti ir pašiepti kitų aprangą ir išvaizdą, o kokį stilių gali turėti elgetos?
Nepaisant kelių išskirtinių atvejų (pavyzdžiui, Pilies gatvėje vaikštinėjančios Rožės) – jokio! Jam susikurti šie žmonės paprasčiausiai neturi pinigų. Dėl to elgetaujantys praeivių beveik ir nedomina. Tik vienas kitas mestelėjo kreivesnį žvilgsnį į mane. O aš vilkau koją už kojos, ir stengiausi atrodyti pikta.
Pasiekusi Aušros vartus susidūriau su pirma problema. Buvo Verbų sekmadienis. Vyko Šv. Mišios. Jų klausėsi keli šimtai žmonių, todėl maldininkų eilė nusidriekė per visą gatvę. Kas po vieną, kas su šeimomis ar antromis pusėmis. Teko ilgai ir sunkiai irtis pro minią vartų link, kad galėčiau atsisėsti ir ištiesti ranką. Tai padaryti buvo labai sunku – visas mano vidus tam priešinosi.
Prieš mane sėdėjo vidutinio amžiaus liesas, nesiskutęs ir pavargęs vyras, pasiraitojęs dešinės kojos kelnių klešnę, o ant kelių pasidėjęs žalią indelį monetoms. Viena jo blauzda buvo nusėta labai didelėmis, atviromis, pūlingomis raudonomis žaizdomis, kurias jis nuolat lupo. Panašu, kad žmogaus koja tiesiog puvo. Keliskart pasižiūrėjome vienas į kitą. Vyras pradėjo skaičiuoti surinktus pinigus. Ten galėjo būti apie dešimt litų. Vieni, eidami pro jį, labai gailėjo dėl tokios kojos, o kiti stengėsi kuo greičiau praeiti – matėsi, kad atviros žaizdos daugeliui miestiečių kėlė ne tik gailestį, bet ir pasibjaurėjimą.
Pirmosios dešimt elgetavimo minučių buvo tuščios. Kelios senutės stabtelėjo prie manęs ir piktai kraipė galvas. Sugniaužė kumščius, tačiau nieko nesakė. Ir ačiū Dievui – jų moralus galėjau lengvai perskaityti jų veiduose. Neapykantos kupini senučių žvilgsniai mane kiaurai skrodė.
Ir vis dėlto labiausiai širdį suspaudė pirmasis žmogus, paaukojęs man pinigų – tai buvo maža, kokių penkerių metų mergaitė šviesiai žaliu megztuku ir ilgomis kasytėmis. Nešdama man du litus ir keliasdešimt centų, dalį jų netyčia mergytė išbarstė ant grindinio, todėl atsitūpusi kruopščiai surinko. Įdėjo man į pradedantį drebėti iš jaudulio delną ir ilgai žiūrėjo į akis. Atrodė, kad didelėse žydrose mergaitės akutėse tilptų užuojauta visų pasaulio žmonių nelaimėms ir vargams. Mergaitė manęs visai nebijojo ir nesibodėjo.
Pajutau, kad akyse tvenkiasi ašaros. Kelis kartus padėkojau mergaitei, ir ji nubėgo pas tėvus. Dar keletą minučių stovėjo prie jų ir žiūrėjo į mane, mėgindama suprasti, ką jaučiu. O aš norėjau tik viena – kuo greičiau grąžinti jai tuos pinigus ir bėgti. Net nežinau, kur. Tačiau suskydusi būčiau viską sugadinusi – elgetos juk taip nedaro. Teko sukąsti dantis ir laukti toliau.
Pamačiau aplink besisukiojančius policininkus. Puikiai žinojau, kad elgetauti Vilniuje negalima niekam ir niekur, todėl laukiau, kas bus. Nebuvo nieko. Jie prižiūrėjo, kad žmonių minioje nekiltų muštynių ar kam nors nepasidarytų bloga.
Antroji, davusi man taip pat du litus, buvo vidutinio amžiaus solidi moteris, vilkėjusi dailų languotą paltą iki kelių. Spėju, kad pinigus moteris paaukojo su intencija, kad čia daugiau nebesėdėčiau. O gal padarydama gerą darbą norėjo nuplauti kokias nors savo nuodėmes?
Tokių buvo ne vienas. Ypač, kai baigėsi Šv. Mišios, ir pro mane tiesiog plūdo praeiviai, dalijantys centus. Ir man, ir kitiems elgetoms. Tikėdamiesi dvasiškai dar labiau apsivalyti. Beliko pinigus krauti į kišenę.
Netrukus paaiškėjo, kad bijoti dėl savo saugumo, kaip elgeta, turėjau pagrindo. Užtinusi, prastai apsivilkusi moteris, panaši į benamę, priėjo ir piktai drėbė: „Žmonės giria, kokią gražią blusą prie vartų pasodinome“. Nežinau, ką tiksliai tai reiškė, tačiau pasakymas nė iš tolo nepriminė komplimento. Moteris iš pažiūros atrodė labai agresyvi – galbūt mano vietoje Verbų sekmadienį norėjo sėdėti kaip tik ji? Kiek pastovėjusi šalia nusliūkino tolyn, o aš iš gėdos vėl nuleidau akis.
Bobutė, šalia pardavinėjusi kadugių šakeles, pradėjo garsiai piktintis, kad ji turi prekiauti, o kiti pinigus susirenka už nieką. Pasipiktinimas buvo skirtas ne tik man. Ir kitiems elgetoms, kurių pastebimai daugėjo. Iš kažkur išdygo vienas jaunas, bet visas purvinas vaikinas, ir rusiškai pro dantis iškošė, kad nešdinčiausi iš čia, nes užėmiau jo vietą.
Visais kitais atvejais būčiau nepaklususi ir susiginčijusi, tačiau tarp prašančių išmaldos galiojo kitos taisyklės, nei mano tikrajame gyvenime. Murmėdama perėjau į kitą pusę, kur sėdėjo vyras su žaizdota koja. Saulė tvoskė tiesiai į akis.
Mane išvaręs piktasis vyrukas su dar vienu „bendraminčiu“ akivaizdžiai apsimetinėjo. Abu suklupo ant patiestų skarmalų, pamaldžiai sudėjo rankas ir pradėjo linguoti (panašiai, kaip močiutės linguoja kalbėdamos poterius), vaidindami psichiškai nesveikus. Tik jiems aiškiai nesisekė.
Praeiviai stengėsi į juos nereaguoti ir pinigus dažniau dalijo man ir vyrui su žaizdota koja. Tuomet rusas nuėjo keletą metrų į priekį, kad būtų priekyje visų, ir toliau sau lingavo. Netoli jo jau buvo apsistojęs senyvas vyras su ramentais, kurį sunkiai įžiūrėjau. Mūsų gretos vis dar augo.
Elgeta su žaizdota koja rusiškai paklausė, kodėl pakeičiau vietą. Pusiau rusiškai, pusiau lietuviškai atsakiau, kad mane iš ten išvijo. Vyras ūmai pasipiktino: „Kas?“ Tuo metu tarp praeivių nebesimatė to vaikino, dėl to tik žvilgsniu parodžiau jo pusėn. Elgeta išpyškino, kad jei kas, jis mane apgins, todėl galiu grįžti atgal.
Nežinau, ar tai buvo geraširdiškas noras padėti, ar būdas nusiųsti mane į tą pusę, kurioje ir taip jau daug elgetų susibūrė, todėl likau ten, kur buvau. Tik paklausiau, kas yra jo kojai. Žmogus liūdnai atsakė, kad rožė.
- O šitos dulkės ir smėlis dar labiau nekenkia? Juk užkrėsite.
- Kenkia, dar ir kaip, atsakė.
Tačiau žmogus daugiau pinigų gauna rodydamas žaizdą. Norėdamas kažką gauti, kažką turi ir paaukoti. Jis – koją, aš – sielos ramybę.
Besėdėdama su ištiesta ranka pajutau kreivą žvilgsnį. Netoli manęs ranką ištiesusi stovėjo iki tol dar nematyta elgeta – kokių penkiasdešimties metų trumpaplaukė moteris patinusiu veidu, tačiau padoriai apsirengusi. Ji atrodė geriausiai iš mūsų visų ir buvo labiausiai susiraukusi, dėl to gavo kiek mažiau pinigų.
Mintyse svarsčiau, ar tai nepaskatins jos mane užsipulti. Dėkojau Dievui, kad netoli visą laiką sukiojosi turistu apsimetęs kolega Aurimas su buitine vaizdo kamera ir fotoaparatu. Sutarėme, kad jei pajusiu nebekontroliuojanti padėties, atsisegsiu striukę. Tai reikš, kad reikia mane gelbėti. To neprireikė, bet rimtai įtariu, kad būtų prireikę, jei tektų sėdėti ilgiau.
Į mane labai gailestingai žiūrėjo maži vaikai. Jiems buvo smalsu, kodėl toks jaunas žmogus sėdi nelaimingas ir laukia, kol kas duos pinigų. Kai kurių vaikų tėvus tai akivaizdžiai erzino, dėl to patraukdavo vaiką už rankos ir spartesniu žingsniu praeidavo. Kartais net kojomis pastumdami mano atkištą delną. Kiti, priešingai, susirūpinusiu veidu duodavo pinigų. Vienas berniukas, tikriausiai, pradinukas, davė griliažinį saldainį ir atidžiai stebėjo, kaip padėkojusi dedu jį į kišenę. Atlikęs gerą darbą tikriausiai jautėsi pamalonintas.
Bobutės drebančiomis rankomis dalino visiems po centą, po tris, po penkis ir linkėjo laimės. Jaučiausi baisiai, imdama iš senučių centą, tačiau dėkojau tikrai labai nuoširdžiai - už tai, kad dar yra kitų bėdoms neabejingų žmonių, kurie turi mažiau nei tu.
Prie manęs priėjo viena moteris ir paklausė, kas yra. Pasakiau, kad neturiu darbo, nežinau, kur jį rasti. Susirūpinusi davė litą su centais ir pasiūlė ieškoti jo aplinkiniuose kaimuose. Gal kam nors reikia padėjėjo. Norėjosi stačiai žemę prasmegti.
Prie Aušros vartų elgetavau tik valandą su trupučiu. Kadangi baigėsi Šv. Mišios ir žmonės išsiskirstė, nebuvo prasmės likti toliau. Be to, nežinau, kiek ilgai būčiau ištempusi.
Dabar - labiausiai visus dominanti dalis. Kiek „užsidirbau“? Devyniolika litų. Daugelio mano pažįstamų manymu, tai labai neblogas ir tam tikra prasme perspektyvus „darbas“, nes kasdien pasėdėjus po keletą valandų su tokia sėkme galima užsidirbti ir pragyvenimui. Tačiau liko neaišku, ar mano elgetavimas gali pretenduoti į reprezentatyvų pavyzdį.
Pirmiausia elgetavau Šv. Mišių metu, per patį Verbų sekmadienį ir dar prie Aušros vartų. Žmonių čia buvo labai daug, tiesa, vietinių. Ne per šventes praeivių būna mažiau, tačiau daugiau turistų, kurie labiau linkę dalyti pinigus.
Antra, per gerai ir per jaunai atrodžiau. Išpiešti tamsūs ratilai po akimis, keletas dirbtinių raukšlelių ir murzinas veidas ne visiems potencialiems aukotojams kėlė gailestį ar užuojautą. Jeigu vietoj manęs būtų sėdėjusi bent dvidešimčia metų vyresnė žurnalistė, manau, tikrai būtų gavusi daugiau pinigų.
Mažiausia, kiek gavau iš vieno žmogaus – centas. Daugiausia – du litai penkiasdešimt centų. Centus dalijo vyresnio amžiaus žmonės, o jaunesni ir vidutinio amžiaus – po litą, po du. Moterys elgetoms aukojo dažniau nei vyrai, tačiau pastarieji pinigų negailėjo.
Ar dar kada nors taip eksperimentuočiau? Nežinau. Žmogus gyvenime turi išbandyti daug ką, tačiau didžiausi įspūdžiai būna tik pirmą kartą. Ir nebūtinai geri.
Kur išleisiu tuos devyniolika litų? Išdalinsiu patikusiems elgetoms, talentingesniems gatvės muzikantams arba paaukosiu Bažnyčiai. Reikia nusiplauti nuodėmę, kuri pradėjo slėgti pečius.
Tiesa, šis tas manyje pakito dar - dabar daug atidžiau žiūrėsiu į prašančius išmaldos – ne kiekvienam jos tikrai reikia. Praėjus parai po eksperimento, Lukiškių aikštėje pamačiau tą patį rusakalbį apsimetėlį su „bendraminčiu“. Jie nusivilko neprabangias, tačiau pakankamai dar švarias striukes ir liko su tais pačiais skarmalais, kuriuos vilkėjo anądien. Matyt, vėl ėjo elgetauti. Vaikinai, kuriems galėtų būti 20-22 metai, tikrai nepriminė psichiškai neįgalių, kokius įtikinamai vaizdavo prie Aušros vartų.
Skubantiems smerkti ir keikti visus elgetas galiu pasakyti tik tiek: jeigu kam nors iš jūsų elgetavimas pasirodė būdas lengvai uždirbti pinigų, skaitykite straipsnį dar kartą. Nuolatinis nesaugumo jausmas ir persekiojanti dvasinė graužatis gali greit sugniuždyti net ir stiprų žmogų.