***
Kėdainių rajone, Užkapių kaime, gyvenanti 41 metų Stasė pagimdė keturis vaikus, bet nė vieno jų pati neaugino. Tačiau jos į pasaulį paleisti 21 metų Rasa, devyniolikametė Erika, keturiolikmetis Alecas Egidijus ir septynmetė Nadia neseniai peržengė jos namų – vagonėlio slenkstį.
Vyresnieji vieni kitų nebuvo matę daug metų, nes juos likimas blaškė po vaikų globos namus, o vėliau juos priglaudė svetimos šeimos. Jų keliai buvo skirtingi: Rasa liko Lietuvoje, o įvaikinti Alecas Egidijus ir Erika jau susitiko JAV. Trijulė visai nebuvo mačiusi mažosios sesutės, kuri auga globėjų šeimoje.
Ketvertas vaikų iš motinos negaudavo jokios žinios. Kai šią gegužę Kėdainių rajono Pelėdnagių seniūnijos darbuotojai jai iš anksto pranešė apie iš JAV į Lietuvą atvykstančius du jos vaikus su įmote ir perdavė jų norą susitikti, biologinė motina sutiko priimti svečius.
Bet šis susitikimas buvo gerokai pavėluotas, nes atžalos jau neišvydo tėvo, iškeliavusio anapilin.
O Stasė su sugyventiniu jau kurį laiką glaudžiasi vagonėlyje, kurį geradariai prieš keletą metų dovanojo sudegus jos namui. Jiedu – bedarbiai. Pora gyvena ūkiškai – laiko arklį, karvę, turi ganyklą, daržą. Juos maitina dirbama žemė bei šalia tekantis upelis.
Užkapių kaimo gyventoja tądien, kai buvo sutartas susitikimas su seniai nematytais savo vaikais, ant peties užsimetė meškerę ir patraukė upelio link.
Vienkiemyje gyvenančiai motinai reikėjo pasirūpinti vaišėmis.
Anksti rytą neilgai laukus vienas po kito kibo sterkai. Žvejė suskubo namo, nes artėjo svečių sutikimo valanda.
***
Netrukus į sodybą pro beržų alėją siauru keliuku sugužėjo Stasės po pasaulį išsibarstę vaikai, juos lydinti amerikietė įdarbinimo agentūros darbuotoja K.Belli, Kėdainių vaikų globos namų vadovė.
Svečiai iš JAV buvo atsivežę albumus, kuriuose įamžintos Aleco Egidijaus ir Erikos vaikystės akimirkos. Jiedu jau pamiršę gimtąją kalbą, todėl negalėjo papasakoti, kaip juos lepina Kim Belli.
Tačiau nuotraukos tarsi kalbėjo už vaikus: jose buvo matyti, kad sūnus ir duktė užaugo erdviuose namuose, žaidžia krepšinį, lanko baseiną, jodinėja, su įtėviais atostogauja Havajuose, Aliaskoje, Kalifornijoje, Meksikoje.
O Rasos vaikystė prabėgo lietuviškame kaime – ją užaugino močiutė.
Nadią nuo dviejų savaičių iki šiol globoja kėdainiškių šeima.
Motina per dvi pašnekesio valandas sužinojo viską apie savo vaikų likimus. Tačiau ar ji atgailavo už praeities klaidas? Ar ji priimtų į savo kuklų būstą po pasaulį išbarstytus vaikus? Ar norėtų juos kasdien matyti ir rūpintis?
Praėjus kelioms dienoms po šio susitikimo „Gyvenimo būdo“ žurnalistei užsukus į šią sodybą motinos prisiminimai apie vaikus, atrodė, jau buvo išblėsę.
Įėjus pro vartelius į tvarkingą kiemą ėmė nerimauti prie būdos grandine pririštas vilkšunis. Už ūkinio pastato plytinčiame lauke arklį pasikinkęs vyriškis arė dirvą.
Netrukus kieme pasirodė vyriško stoto ir tokios pat eisenos stambi moteris saulės ir vėjo nugairintu veidu, ant galvos užsimaukšlinusi vyrišką kepurę su snapeliu.
Stasės kietą būdą leido nuspėti ir itin tvirtas rankos paspaudimas.
Akimirksniu šmėstelėjo mintis, kad tokiai moteriai supykus ir užsimojus, jos jėgos neatrodytų mažoka.
Sunku buvo patikėti, kad ši gerokai senstelėjusi, keturis vaikus pagimdžiusi moteris yra tik 41 metų.
Prakalbus apie vaikus, ji tik ranka numojo: „Aš apie tai nekalbu. Na, ir ką – buvo, išvažiavo, nebėra. Koks skirtumas“.
Šiuos žodžius moteris išdrožė taip abejingai, kad rodės, jog jos siela ne menkiau sudiržusi nei rankos. Regis, prakalbus apie vaikus nesukirbėjo nė menkiausios emocijos.
Nė akimirkai nesustodama ji patraukė už ūkinio pastato perkelti karvės į nenuganytą žolę.
Pasukusi paskui ją išgirdau tik piktus žodžius: „Tai tik mano reikalas, su niekuo apie tai nekalbėjau ir nekalbėsiu“.
***
Lietuvoje su įvaikiais K.Belli praleido beveik savaitę. O šie po įvaikinimo į tėvynę grįžo pirmąkart, patyrė įsimintinų įspūdžių. Erika dabar neabejoja: „Lietuvoje – gražiausia gamta po Havajų“.
Nors maudynes Havajus skalaujančiame Ramiajame vandenyne pamėgę brolis ir sesuo vėsiuose Lietuvos telkiniuose ir neišsimaudė, jie niekur kitur nebuvo matę gražesnių pilių nei Trakuose ar Vilniuje.
O skanauti lietuviški šaltibarščiai, vėdarai ir cepelinai nustelbė populiarų amerikietiškos virtuvės valgį – mėsainius.
„Vaikams namuose dažnai verdu balandėlius.
Mėginau virti ir cepelinus, bet nepavyko“, – kvatodama apie namuose Preskote, Arizonos valstijoje, puoselėjamas lietuviškas tradicijas pasakojo K.Belli.
Amerikietės įmotės balandėlius mėgsta ne tik lietuviško kraujo turintys įvaikiai, bet ir įsūnis Davidas Fiodoras, gimęs Maskvoje.
„Nesvarbu, kaip sukuriama šeima. Svarbu, kad ji būtų visavertė – galima užauginti dešimt savo vaikų ar tiek pat jų įsivaikinti. Mudu su vyru Anthony jaučiamės laimingi, nes turime visą šeimą.
Nors nepavyko susilaukti savų vaikų, mums juos atstoja įvaikiai. Visi kartu galime ir verkti, ir juoktis“, – pasakojo K.Belli.
Įmotė niekuomet nuo įvaikių neslėpė jų atvykimo į JAV istorijų.
K.Belli ir jos sutuoktinis senovinių automobilių restauruotojas Anthony, praradę viltį susilaukti savo palikuonių, prieš trylika metų kreipėsi pagalbos į vietos įvaikinimo tarnybą. Amerikiečiai ieškojo įsūnių. Jiems buvo pasiūlyta rinktis iš Kinijos ir Rytų Europos.
Bet Kinijoje tuo metu buvo siūloma įvaikinti tik mergaites, todėl Belli visas viltis sudėjo į Rytų Europos įvaikinimo tarnybas. Jie galėjo rinktis berniukus iš Rusijos, Moldovos, Lietuvos.
***
Prieš dvylika metų Belli namuose pradėjo krykštauti pirmasis įvaikis – dvejų metų Egidijus iš Kėdainių, vėliau gavęs ir amerikietišką Aleco vardą.
Prieš aštuonerius metus amerikiečių šeima įsivaikino pustrečių metų Fiodorą iš Maskvos.
Vaikui netrukus buvo duotas ir antras – Davido vardas.
Du įsūnius tuo metu jau turėję Belli nesustojo kurti savo šeimos: prieš septynerius metus įsivaikino Aleco Egidijaus seserį Eriką.
Jai tuomet buvo dvylika metų, todėl įtėviai jai nebesiryžo rinkti dar vieno vardo, prie kurio mergaitei tektų pratintis.
Dėl bendravimo su Erika įtėviai uoliai mokėsi lietuvių kalbos. Bet netrukus mergaitė pramoko angliškai, o Belli nebereikėjo laužyti liežuvio kalbant lietuviškai.
Bet pamokos pravertė – Kim, neseniai viešėdama Lietuvoje, suprato, ką kalba vietiniai, bet susišnekėti negalėjo.
Taip pat jautėsi ir Erika, po septynerių JAV praleistų metų jau nebemokėjusi prabilti lietuviškai, nes Belli šeimoje kalbama tik angliškai.
Įvaikių ryšys su Belli, kuriuos vadina tėvais, jau tapo stiprus. Jo turbūt neišklibins net ir susitikimas su biologine motina.
„Ateityje norėčiau grįžti gyventi į Lietuvą, bet ne pas savo mamą“, – per viešnagę tikino Erika. Mergina kartais ilgisi savo vaikystės draugių iš vaikų globos namų.
O Alecas Egidijus nesiilgi nei motinos, nei gimtinės, nes tik iš smalsumo norėjo sužinoti, iš kur jis yra kilęs.
K.Belli jau neįsivaizduoja savo gyvenimo be įvaikių: „Kol jų neturėjau, nežinojau, kokia galėčiau būti motina. Vaikai mano gyvenimą apvertė aukštyn kojomis – rūpinimasis jais tapo maloniausiu mano darbu.
Vaikai augo, o aš turėjau galimybę į pasaulį žvelgti per jų vaikystės šydą“, – tikino daugiavaikė įmotė.
Troškimas pasijusti motina užgožė sunkumus auginant būrį įvaikių. K.Belli jau pasimiršo nemigo naktys, įvaikių ligos, kaprizai.
„Juk jie – normalūs vaikai“, – džiaugėsi amerikietė.