Po darbo į namus grįžęs Marius neretai patenka į kitą aplinką, nes Inesa jau būna perstumdžiusi baldus, pakeitusi paveikslus ar ornamentais ištapiusi pabodusią sieną. Taip kartojasi kone kas savaitę.
„Užtat tau su manimi niekada nenuobodu“, – žvelgdama į sutuoktinį kvatojosi Inesa.
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė 43 metų I.Linaburgytė nemėgsta pastovumo. Todėl jos namuose nuolat tvyro kūrybinė atmosfera: dramatinis sopranas dažnai griebiasi teptuko, nors niekuomet nesimokė dailės.
Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro muzikantas 40 metų M.Balčytis žmonai dažnai parūpina paveikslų rėmų, drobės, vinių ar lentų.
Inesa be vargo ir pati įkala vinį, jei staiga prireikia pakabinti dar dažais kvepiantį paveikslą.
Noras dažnai keisti namų aplinką moteriai suteikia kone titaniškų galių – ji pasiraitojusi rankoves stumdo spintas, stalus, rojalį. Kodėl ji neprašo vyro pagalbos?
„Esame meniškos sielos žmonės, ir mūsų idėjos ne visada sutampa. Todėl geriau pati viską padarysiu, o jam liks tik įvertinti.
Kai jis pamato pokyčius, manęs pagaili: „Dieve, negalėjai palaukti, grįžęs būčiau padėjęs“. O aš negaliu laukti užplūdus įkvėpimui“, – tikino dainininkė.
Ji neįsivaizduoja geresnio poilsio nuo repeticijų ir spektaklių, kaip nenustygstamai keisti savo namų interjerą.
Bet sutuoktinis mano kitaip: „Galėčiau gyventi ir ramiau, man nebūtina, kad baldai bute nuolat judėtų“.
Laukdama žurnalistų I.Linaburgytė iš vakaro perkabino paveikslus, nes jai sėdint ant baltos odinės sofos ir geriant kavą į galvą šovė mintis atnaujinti interjerą.
Pravėrusi senas ąžuolines šių namų duris pasijutau patekusi lyg į meno galeriją.
Buto koridoriuje mano akys susitiko su iš paveikslo žvelgiančios moters akimis.
Iš nutapytų veido bruožų įžvelgiau panašumų į buto šeimininkę. Tačiau ji patikino iš pradžių tapiusi 24 metų dukters Aistės iš pirmosios santuokos portretą.
Bet giminės nutarė, kad tai – motinos, o ne dukters atvaizdas. O Inesa šį meno kūrinį vadina mišiniu: išvaizda – dukters, o siela – motinos.
Aistė – reta viešnia namuose, nes studijuoja Zalcburgo (Austrija) universitete „Mozarteum“. Duktė seka motinos pėdomis – ketina tapti dramatiniu sopranu.
Nors nemačiau I.Linaburgytės dukters, iš motinos pasakojimo susidariau įspūdį, kad jos – sielos dvynės, panašios ir savo išore.
Operos solistės namuose kabo ne vienas jos tapytas Aistės portretas. Antrasis puošia laiptinę, jungiančią butą su palėpe.
Greta – ir dainininkės septynmečio sūnaus Pauliaus iš antrosios santuokos portretas.
Inesa dukterį tapė iš nuotraukos, o sūnui teko pozuoti. „Turėjau dvi valandas stovėti“, – atsiduso pirmą klasę baigęs Paulius.
Tačiau jis liko patenkintas portretu, nes atpažino save.
O štai Inesos bandymai nutapyti sutuoktinio portretą buvo nesėkmingi, todėl jo neiškabino namuose. Žmona kritiškai įvertino nesusisekusį darbą – jai atrodo, kad vyras yra daug gražesnis, negu pavyko perteikti drobėje.
Tad dainininkė portretą uždažė ryškiais dažais. „Dar nepraradau vilčių ir jį nutapyti“, – sakė moteris.
Nors bute Vilniaus Senamiestyje nėra M.Balčyčio portreto, užtat jo ir žmonos atvaizdas puošia poros miegamąjį sodyboje, Trakų rajone. Ant sienos nutapytos aistros liepsnose susijungiančios Mariaus ir Inesos figūros.
Inesai patinka piešti vyro ir moters siluetus, kurie vienas apie kitą sukasi, traukia ar stumia lyg skirtingos planetos.
Silpnoji ir stiprioji lytis susijungia tai rankomis, tai kojomis.
Bet iš visų išsiskiria vienas paveikslas, kuriame matyti, kad pasaulio ašimi tampa moteris: kojomis remiasi į Žemę, o rankomis siekia Saulės.
Šie operos solistės piešiniai savo tematika primena garsaus lietuvių grafiko Stasio Krasausko darbus. Jie Inesai padarė didelį įspūdį vaikystėje. Dainininkė turėjo S.Krasausko kūrybos atvirukų, kurie neseniai įkvėpė ją panašiai tapyti.
I.Linaburgytės darbuose galima įžvelgti, koks jai svarbus vyro ir moters ryšys.
Gal šie vaizdai parodo ir jos santykius su sutuoktiniu?
„Kai širdyje kartais įsivyrauja šaltis, griebiuosi teptuko.
Piešiniais atskleidžiu neišsakytus savo jausmus Mariui“, – neslėpė dainininkė. O sutuoktinis jai šypsodamasis pritarė: „Geriau teptuko negu kočėlo“.
Dainininkės ir muzikanto namų jaukumą kuria ne tik paveikslai, bet ir senoviniai baldai. Šeimininkai jų toli neieškojo.
Pirmame namo aukšte įsikūrusioje antikvarinių baldų parduotuvėje I.Linaburgytė įsigijo senovinį ąžuolo bufetą.
Jis moteriai į akį krito dėl savo raižinių.
Ant šio bufeto išrikiuoti keraminiai angelai, globojantys keturis šeimos narius.
O prie jų neseniai prisigretino dar keli, kuriuos lauktuvių iš Zalcburgo parvežė duktė.
Inesa neabejoja, kad ąžuolinis bufetas – šimtametis.
Jis gali būti iš to paties laikotarpio, kaip ir namas, kuriame ji su šeima gyvena ketverius metus.
Perkant jame butą pakerėjo pro langus atsiveriantis vaizdas: Gedimino pilis, Arkikatedros varpinė, Trys Kryžiai, Bernardinų bažnyčios bokštai.
Pora ieškojo buto miesto centre ir todėl, kad būtų netoli nuo darboviečių – Operos ir baleto teatro bei Nacionalinės filharmonijos.
1911 metais statytas daugiabutis antram gyvenimui buvo prikeltas 2002-aisiais po rekonstrukcijos. Gipso lipdiniais puoštą namą su bokštais iš pradžių buvo ketinta paversti viešbučiu.
Tačiau dviem šeimoms nesutikus parduoti butų, šis verslo planas žlugo. Todėl dabar šešių aukštų name, kurio fasadas primena didžiulį laivą, yra įrengti 45 butai, o pirmame aukšte – kelios parduotuvės, saldumynų kepyklėlė.
Kadangi šis pastatas yra įtrauktas į saugotinų kultūros paveldo objektų sąrašą, jame draudžiama keisti duris, langus, pertvaras. Šiame name įrengti netgi senovinius filmus menantys grotuoti liftai.
Lipdiniais puoštame name įsikūrusi ne tik I.Linaburgytės ir M.Balčyčio šeima. Senovinio namo aura užbūrė dar keletą muzikantų ir dailininkų šeimų.