Visiems praėjusį pavasarį buvo išsiųsti kvietimai, kuriuose
pavaizduotas giminės medis ir pažymėta kiekvieno kviečiamojo vieta
giminės medyje. Daugiausiai užsieniečių, apie trisdešimt, atvyko iš
Lenkijos, tačiau tik keli jų, ir tik garbiausiojo amžiaus, mokėjo
lietuviškai.
Šventės organizatoriai sakė, kad Boguševičiai iš Lenkijos į Lietuvą
atsikėlė XVI amžiuje.
„Jiems buvo suteikta daug žemių prie Vilniaus. Vėliau daug Boguševičių
atsidūrė Kėdainių rajone. Kodėl taip įvyko, nežinau. Šią giminės
šventę organizavome labai entuziastingai, tačiau gana skubotai, todėl
dar liko nemažai spragų. Manau, ateityje rasime laiko nuoseklesnėms
savo giminės istorijos studijoms. Didžiuojamės, kad padarėme pradžią“,
- sakė vienas iš Boguševičių giminės šventės organizatorių kaunietis
verslininkas Ernestas Boguševičius.
Šventė prasidėjo Dotnuvos bažnyčioje, kur buvo pašventintas Boguševičių
giminės herbas. Jo pavyzdį organizatoriams pavyko rasti archyvuose.
„Tiesa sakant, nesame šimtu procentų įsitikinę, kad tas herbas mūsų.
Tačiau gavome leidimą naudoti jį kaip savo“, - kalbėjo E.Boguševičiaus
tėvas Robertas.
Netikėta pažintis
Boguševičiai savo giminės ištakomis Kėdainių krašte laiko 1836 metais
gimusį Juozą Boguževičių, kuris su Marijona Boguševičiene sulaukė
trijų sūnų ir trijų dukterų. Iki šių dienų įvairiose pasaulio vietose
gyvena 381 jų palikuonis.
Prie kapo, ant kurio Boguševičiaus pavardė parašyta lenkiškai
(Bogusziewizc), giminės atstovai padėjo vainikus ir uždegė žvakes.
Netrukus po to Akademijos gyvenvietėje esančioje iškilmių salėje
įsiliepsnojo ir giminės ugnis - savotiškas aukuras su 381 žvakute.
R.Boguževičiaus žmona Daiva Boguševiečienė pasakojo apie netikėtą
pažintį.
„Prieš šventės pradžią puošiant kapą pritūkome gėlių. Prisiminėme, kad
pakeliui į kapines matėme gražų namą ir šalia jo pardavinėjamas gėles.
Kai čia atvykome, du labai mieli garbaus amžiaus namo šeimininkai sakė
žinantys, kad Akademijoje vyks Boguševičių šventė. Ir pridūrė, kad ir
jie patys yra Boguševičiai.
Na, sakau, tada būtinai atvykite ir jūs.
Jie ėmė pasakoti, kad neturi laiko ir panašiai. Kaip norite, sakau,
tada ruoškite kieme ilgą stalą, mes patys pas jus atvyksime. Mūsų bus
keli šimtai. Tuomet jie gana greitai persigalvojo - padavė mums 280
litų (kiekvienas šventės dalyvis giminės suvažiavimo fondui turėjo
skirti bent po 140 litų) ir atvyko. Manau, kad tikrai nenusivylė“, -
juokėsi D.Boguševičienė.
Šventės dalyviams buvo išdalintos kelių spalvų kortelės, pagal kurias
galima atpažinti, kokiai giminės šakai šventės dalyvis priklauso.
Kortelė buvo užkabinta ir jauniausiai šventės dalyvei - kelių mėnesių
Medeinai iš Vilniaus.
Pokštai apie vienuoles
Vaišių stalas pasižymėjo patiekalų įvairove ir gėrimų stiprumu.
Kai renginio vedėja, Boguševičių giminės atstovė Elvyra Kisielienė
pasakė, kad nakvoti bus galima arba viešbutyje, arba vienuolyne, vyrai
iš karto pabrėžė - jei tas vienuolynas moterų, tuomet kuo
skubiau prašome rezervuoti kambarius vienuolyne.
Sužinoję, kad
vienuolynas bendras, vyrai dėjosi labai nusivylę taip nepalankiai
susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Tačiau juos netrukus paguodė vienas
vietinis Boguševičius, pasakęs, kad vienuoliai šiuo metu gastroliuoja
- yra išvykę giedoti į Vilniuje vykstančią Dainų šventę.
Užstalėje nemažai kalbėta apie lenkiška Boguševičių kilmę ir lietuvišką
sąvimonę.
„Mano pavartė - Jotautas. Ir taškas. Jokių lenkų“, - sakė savo
lietuviška pavarde besididžiuojantis Boguševičių šeimos atstovas
Valdemaras Jotautas.
Jis dar pasakojo istoriją, kaip „prikėlė“ Maironį.
„Sovietmečiu Lietuva Ukrainoje turėjo savo skaldos karjerus. Buvau
vieno karjero viršininkas. Daugelis dabartinių Lietuvos kelių nutiesti
naudojant to karjero skaldą. Sužinojau, kad skulptorius Gediminas
Jokūbonis ieško vientiso granito luito Maironio skulptūrai Kaune. Pas
mus kaip tik buvo pačio geriausio juodojo granito. Luitas svėrė virš 40
tonų, ir niekas nežinojo, kaip jį pakrauti. Vietinė valdžia sakė -
imkite tą luitą, dovanojame, nes jie galvojo, kad jo negalėsime
išsivežti. Sovietiniais laikais, ir dar Ukrainoje, technika buvo labai
prasta. Aš sugalvojau specialių mechanizmą. Luitą pavyko pakelti ir
pakrauti. Kai pamačiau, kad luitas pajudėjo iš vietos, sušukau: „Valio,
Maironis prisikėlė!“.
Išsibarstė po pasaulį
Šventėje dalyvavo kelios dešimtys gyventi ir dirbti į užsienį
išvykusių šeimų atstovų.
Naujutėlaičiu visureigiu iš Anglijos į Kėdainių rajoną atvykęs
Boguševičių giminės atstovas Arūnas sakė, kad į Lietuvą visam laikui
jau niekada nebegrįš: „Jaučiuosi Anglijoje įleidęs šaknis, turiu penkis
vaikus ir mums nieko netrūksta. Lietuvoje reikėtų viską pradėti nuo
nulio“.
Kitaip savo gyvenimą planuoja E.Boguševičius.
„Prieš dešimt metų, kai išvažiavau į Ameriką, buvau nusprendęs, kad
anksčiau ar vėliau į Lietuvą grįšiu visam laikui. Pernai supratau: jei
dabar iš Amerikos neišvažiuosiu, vėliau bus sunku pasiryžti. Susikrovėme
visą turtą ir parvažiavome“, - sakė neseniai namą Garliavoje
nusipirkęs E.Boguševičius.
Prieš vidurnaktį į dangų buvo paleisti šeši ugnies žibintai, skirti
Boguševičiams, kurie Kėdainių rajone sukūrė šešias šios giminės šakas.