Gedulingos pamaldos už rašytoją truko daugiau kaip dvi valandas ir
vyko Centriniuose literatų namuose.
Su rašytoju atsisveikinti atėjo šimtai žmonių.
„Išėjo ne vien rašytojas, bet ir žmogus, įkūnijęs daugelį epochos
bruožų. Tai vienas iš tų praradimų, kuriuos jaučia ne vien
skaitytojai, bet ir visa tauta“, - valstybinei naujienų agentūrai
ITAR-TASS sakė rašytojas Vladimiras Voinovičius.
V.Aksionovas susilaukė pripažinimo tiek Rusijoje, tiek ir
Vakaruose, o savo kūryboje rėmėsi rusų ir Vakarų šalių literatūrine
tradicija.
V.Aksionovas po ilgos ligos mirė Maskvoje liepos 6 dieną, būdamas
76-erių.
Rašytojo sesuo Antonina Aksionova sakė, kad brolis „buvo kovotojas
iki paskutinių savo gyvenimo dienų“.
V.Aksionovas tapo septintojo dešimtmečio literatūrinės kartos
kultine figūra, per „Chruščiovo atlydį“ išspausdinęs romanus „Kolegos“
(Kollegi), „Apelsinai iš Maroko“ (Apelsiny iz Maroko), „Žvaigždžių
bilietas“ (Zvjozdnyj bilet), kurie tučtuojau tapo populiarūs.
Pasibaigus „Chruščiovo atšilimui“, V.Aksionovo kūryba buvo
„pamiršta“ ir nebespausdinama, o romanų „Nusideginimas“ (Ožog) ir
„Krymo sala“ (Ostrov Krym) nepraleido cenzūra.
Buvęs vienas Vakaruose susilaukusio atgarsių „savilaidos“
almanacho „Metropolis“ dalyvių V.Aksionovas 1980 metais buvo
priverstas emigruoti į JAV, kur toliau rašė ir dėstytojavo.
SSRS pilietybė jam buvo vėl suteikta po 10 metų. Pastaraisiais
metais rašytojas gyveno Maskvoje.
Rašytojas, realistinį pasakojimą derinęs su avangardinės raiškos
priemonėmis, vėl pelnė populiarumą per M.Gorbačiovo „pertvarką“,
tapdamas vienu Rusijos literatūros simbolių.
2004 metais Vasilijus Aksionovas tapo „Rusų Bookerio“ laureatu už
knygą „Volterininkai ir volterininkės“ (Volteriancy i volterianki).
Pagal jo romaną „Maskvos saga“ (Moskovskaja saga) buvo nufilmuotas
daugiaserijinis televizijos filmas.
V.Aksionovas gimė 1932 metais Kazanėje partinių darbuotojų
Jevgenijos Ginzburg ir Pavlo Aksionovo šeimoje. 1937 metais abu tėvai
buvo areštuoti.
V.Aksionovas pateko į vaikų namus, skirtus politinių kalinių
vaikams, iš kur jį pasiėmė pas save giminaičiai. 1948 metais
V.Aksionovas išvažiavo pas paleistą iš lagerio motiną į Magadaną ir
praleido ten dvejus metus, po to sugrįžo į Kazanę ir įstojo į
Medicinos institutą.
Po mokslų V.Aksionovas kurį laiką dirbo gydytoju.