lrytas.lt skaitytojams - kelios knygos „Prarastas rojus“ ištraukos:
Po koncerto „Vilijoje“ Henrikas Daktaras prisikabino prie Džordanos. Ir ne šiaip, o šiurkščiai ir piktai. Ta netylėjo:
– Kvaily, jeigu tavo juoduose marškiniuose auksinės sagos, dar nereiškia, kad esi labai krūtas. Žiūrėk, ant mano kojų 54 gramai aukso grandinių!
Sumanė įžeisti garsiausią Lietuvos nusikaltėlį? Kaip ji drįso! Ir gavo. Nelabai stipriai, bet nelabai ir menkai. Kitą rytą Džordana nuėjo į policiją ir dėl sumušimo parašė pareiškimą, kurį vėliau atsiėmė. Džordanos mama pasakoja, kad už taikos sutartį Daktaras esą sumokėjo 5000 dolerių.
– Iš namų jie dingo kaip vėjas. Visi draugai, kurie užeidavo pas dukrą į svečius, galėdavo imti juos iš stalčiaus, kur buvo bele kaip sukišti, ir naudoti.
***
Vyksta Džordanos abitūros egzaminai. Negali pasakyti, kad mergina jiems nesiruošė. Bet kaip tik pasitaikė labai karštos paskutinės pavasario dienos. O argi gali praleisti deginimosi sezoną įdegio maniakė? Tai jau tikrai ne. Užsiropštė ant keturaukščio stogo ir guli sau nuogutėlė, vien su stringiukais, konspektai šalia mėtosi, vėjelis lapus draiko. Tai užpakalį pasvilina, tai krūtinę - o ko bijoti, juk niekas nemato. Reiktų Lolos Ferrari papus turėti, kad iš tokių aukštybių kas nors juos įžiūrėtų. O Džordanos mažučiai kaip kumštukai.
***
Džordana, nekalta lyg kūdikis, pirmajai nakčiai su mylimu vyru pasipuošė ilgais baltais marškiniais, susagstytais iki pat kaklo ir gausiai puoštais raukiniais. Lyg viduramžių panelė, kurią prieš išleisdami už vyro ilgai ir nuobodžiai auklėjo vienuolyne.
Buvo naktis iš kovo 7-osios į 8–ąją. Labai simboliška, kad būtent per Moters dieną Džordana gana sunkiai ir kraujingai tapo moterimi.
***
Laiptai. Siauri, statūs.
Batai. Gražūs, aukštais kulnais.
Džordana leidžiasi atsargiai. Tipt tipt, vis tik beveik šeši nėštumo mėnesiai, reiktų saugotis. Bet turbūt velnias pakiša koją.
Ji slysta žemyn, atsikėlusi tveriasi už pilvo.
– Skauda...
Henrikas lyg pamišęs neša ją iki mašinos, sodina tarp gėlių ir pasileidžia milžinišku greičiu į Vilnių – pas ginekologę, kuria pasitiki Džordana. Iškart sustabdo policininkai.
– Jūsų dokumentai? Turbūt žinote, kiek viršijote greitį.
Henrikas perbalęs:
- Vežu nėščią moterį į ligoninę, labai skubam, atleiskit...
***
– Ką tu čia dabar darai?
Sergejus spokso netekęs amo. Jis visko matęs, bet kad šitaip?
Jo dama, apsupta rūkančių vyrų, deginasi balkone. Kauno klinikų balkone! Į ligoninę jis ją atvežė užėjus kasos priepuoliui, labai sunkios būklės, kelias dienas Džordana gulėjo su lašinėmis, beveik nejudėdama, negalėjo net žinučių rašyti, teko atšaukti visus koncertus ir suplanuotą turą užsienyje. Visa išsekusi, sverianti vos 45 kg, panašesnė į lavoną nei į žvaigždę... Teko net kunigą vežti. Ir štai, vos atsistojo ant kojų, apsivilko bikinį – ir pirmyn į centrinį balkoną? Plepa sau su kažkokiais vyrais, o Sergejaus net nepastebi.
Ir iš kur ji gavo tą bikinį ligoninėje? Negi namie, būdama beveik komos būklės, sugebėjo įsidėti į rankinę? Negi Sergejus per klaidą supakavo su dantų šepetėliu ir kosmetika? Tikrai ne.
***
Ji bijo visko.
O labiausiai – tamsos, aukščio, vorų, skausmingos mirties ir Brežnevo antakių. Kai amžinatilsį rodydavo per televizorių, sapnuodavo košmarus, tad prašydavo mamos nakčiai negesinti šviesos – kad iš palovio neišlįstų tie Brežnevo antakiai. 1982–aisiais, ponui mirus, Džordana bijojo, jog prasidės karas, bet paskui džiaugėsi, kad dėl laidotuvių nereikės eiti į mokyklą.
Dar ji bijo prarasti balsą, dainuoti tuščiose salėse, pasenti ir tapti niekam nereikalinga.
***
Džordaną vėl matome praėjus keliems mėnesiams. Tobulas makiažas, rusvi plaukai, supinti į menką paauglišką kasytę, figūrą slidžiai aptempianti „Cavalli“ suknelė, kurią kadaise Londone prabangiai nusipirko Inga Budrienė, o paskui geraširdiškai atidavė draugei. Į kokį pokylį susiruošė scenos karalaitė, pagaliau pakilusi iš kalėjimu virtusios savo lovos? Į „Statoil“ degalinę nusipirkti pokalbių kreditų? O gal pagaliau laimėjo loterijoje milijoną ir išdidžiai vyksta pasirašyti popierių, kad sutinka jį paimti?
Bet ne. Kam tada būtų tie kalnai krepšių, kuriuos ji velka? Smailiakulniai bateliai tipena pagyvenusio medinio namuko grindimis.
Gal neįlūš.
Ankšti kambarėliai, papuošti tarybinių laikų baldeliais, juostelėjusia „šaliuote“ išmuštos sienos, keli paveikslėliai, atrodo, iš gintaro, kuklus, židiniukas. Tualetas lauke. Karšto vandens nėra, o vietoj vonios – lauko dušas. Kieme, aplink tvenkinuką, pasodinta svogūnų, braškių ir česnakų. Tikras užkampis netoli Kačerginės, kur kadaise linksmumu nepasižymėjo klasikas J.Biliūnas, būtent čia sukūręs ašaringąjį „Brisiaus galą“.
***
Taksistas už kelionę iki Kauno paprašė 300 litų, tada sukrovė žvaigždės lagaminus ir nuo sėdynės paslaugiai nuvalė dar šviežius bandelės trupinius. Štai tokia gastrolių Amerikoje pabaiga. Popscenos karalienė, nusišluosčiusi kelias nežinia kodėl nuriedėjusias ašarėles, paniro į miegą.
Nesapnavo ji slegiančios tylos, viešpataujančios jos naujame už paskolas pirktame bute, šaltų naktų su vandens pūsle, bet be vyriškos meilės, keiksmų ir grumtynių su Sergejumi, brolių, maldaujančių nebegerti, metus nematytos mamos, savo negimusių gražuolių vaikų...
Nieko tokio nesapnavo.
Sapnavo saldų meilės pavasarį, kurį kada nors praleis su mylimu žmogumi Paryžiuje, ten bučiuosis ant kiekvieno kampo – ir prie Eifelio bokšto, ir Eliziejaus laukuose, ir Monmartre, ir visur visur.
Ir tai niekada nesibaigs.
Bet ar gali žmogaus gyvenimą visiškai pakeisti, tiesiog aukštyn kojomis apversti, atsitiktinai gatvėje sustabdytas taksi?
Gali, jei tą taksi sustabdė Džordana.