Ant pušų paunksnėje stovinčio namo sienos kabo herbas, kuriame pavaizduota DNR spiralė bei knyga.
Čia gyvena garsus mokslininkas ir verslininkas V.Bumelis.
Plika akimi nematoma genų grandinė – jau nebe mįslė vaistų kūrėjams. Tačiau mėgstantys puikuotis kilme žmonės DNR molekulės į savo herbą niekada neįtrauks. Jiems tokia informacija nieko nereikštų.
Daugiau nei 25 metus baltymų struktūros analizei skyręs Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas V.Bumelis apie gyvybės paslaptį gali pasakoti ištisas valandas.
Jo vadovaujama įmonė „Sicor Biotech“ – vienintelė Vidurio ir Rytų Europoje, kurianti ir gaminanti biofarmacinius preparatus.
Mūšį dėl preparato „Grasalva“ ligoniams, kuriems reikia intensyvios chemoterapijos, V.Bumelis jau laimėjo. Šio medikamento istorija tuo nesibaigė.
Tarptautinė korporacija „Teva“, kuriai priklauso bendrovė „Sicor Biotech“, nutarė lietuvių sukurtą ir gaminamą veikliąją medžiagą naudoti preparatui „TevaGrastim“, kuris įregistruotas visoje Europos Sąjungoje.
Mokslininko darbo kabinete ant sienų kabo ne paveikslai, o plakatai su vaistų molekulinėmis struktūromis. Šioje įmonėje genų inžinerijos metodais kasmet gaminama tūkstančiai milijonų dozių gyvybiškai svarbių vaistų.
Vienas jų – preparatas interferonas. Sumažėjus šios medžiagos kiekiui žmogaus organizme, užklumpa virusai, silpnėja atsparumas.
„Anksčiau šį baltymą buvo įmanoma išskirti tik iš kraujo. Vienai dozei preparato reikėdavo bent litro žmogaus kraujo.
Dabar viskas paprasčiau. Šiandien šį baltymą įmanoma pagaminti genų inžinerijos metodais. Tai kainuoja kur kas pigiau“, – kalbėjo šiemet liepos 1-ąją šešiasdešimtmetį šventęs mokslininkas.
Tą dieną sveikintojai su gėlėmis būriais traukė pro įmonės vartus. Prieš dešimt metų įkurta bendrovė „Biotechna“ smarkiai pasikeitė – ne tik įmonės pavadinimas, bet ir jos galimybės konkuruoti Europos farmacijos rinkoje.
Iš 200 įmonės darbuotojų du trečdalius sudaro mokslininkai, dar nespėję pražilti. V.Bumeliui šie žmonės – didžiausias turtas.
Įmonės turto jos generalinis direktorius niekada neskaičiavo ir nevertino pastatų ar įdiegtų technologijų, kainuojančių milijonus JAV dolerių.
„Man yra svarbiausias kilnojamasis turtas. Atsikėlei iš ryto ir nešiojiesi visą dieną savo intelektą, gebėjimus, žinias.
Šie dalykai niekada nepraranda vertės. Todėl man nereikia skaičiuoti, kiek sunkmečiu aš netekau“, – šmaikštavo pašnekovas.
Vedžiodamas mus po įvairias laboratorijas V.Bumelis buvo atviras – ne viskas buvo vien rožėmis klota. Buvo metas, kai trūko ne tik pinigų, bet ir kvalifikuotų darbuotojų, išmanančių naujas biotechnologijas.
- Kaip buvo kuriama jūsų įmonė? Kada buvo sunkiausia?
- Lietuvoje biochemija, molekulinė biologija buvo gerai išplėtota dar sovietiniais laikais. Baigiau Vilniaus universitetą ir tuo labai didžiuojuosi, nes man dėstė puikūs profesoriai.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvau Taikomosios enzimologijos instituto vadovas, jame dirbo apie 800 žmonių. Naujiems projektams tada neturėjome nė lito.
Pasirinkome dvi kryptis, įkūrėme naują institutą ir dvi bendroves. Taip judėjome į priekį. Per keletą dešimtmečių daug pasiekėme.
Pradžia buvo sunki, trūko praktikų, kurie galėtų valdyti biotechnologijas. 1994 metais Vilniaus Gedimino technikos universitete bendromis pastangomis įkūrėme Bioinžinerijos katedrą.
Tik tada pradėjome rengti jaunus specialistus, sugebėsiančius dirbti aukštųjų biotechnologijų srityje.
Kad išsiaiškintume baltymų struktūrą, vien įrangos vienoje laboratorijoje nupirkta daugiau nei už 2,5 milijono JAV dolerių.
- Kodėl svarbu analizuoti baltymus? Gal tai – raktas į gyvybės paslaptį?
- Kiekvienas žmogus – unikali sistema, kurioje daug įvairių baltymų, atliekančių tam tikras funkcijas. Kai jų pritrūksta, prasideda ligos.
Jei trūksta žmogaus augimo hormono, vaikas nustoja augti. Tokiais atvejais baltymų atsargas būtina papildyti.
Tačiau gamta taip sutvarkyta, kad žmogui tinka tik žmogaus baltymai, kiaulei – kiaulės.
Mokslininkai rado išeitį, taikydami genų inžineriją.
Galima paimti žmogaus geną, koduojantį tam tikrą baltymą, ir jį įterpti į žarnyno bakterijos escherichia coli ląstelę.
Ši bakterija pradeda gaminti žmogui būtiną baltymą, nors gamtoje tokio dėsningumo nėra.
Tačiau gaminant vaistus to dar nepakanka. Būtina išgryninti baltymą, taip pat įrodyti, kad bakterijos sukurto baltymo struktūra yra tapati tam baltymui, kuris gaminamas žmogaus organizme.
- Kuo ypatingi tokie vaistų kūrimo metodai?
- Baltymas turi būti grynesnis nei auksas. Tik tada galime pradėti ikiklinikinius tyrimus, vėliau – tyrimus su savanoriais. Jeigu to nepadarytume, būtų blogai. Žmogaus imuninė sistema iš karto atpažįsta svetimkūnį ir stengiasi jį pašalinti. Vadinasi, vaistai nebūtų efektyvūs. Todėl vienas medikamentas kuriamas apie 10-12 metų.
- Ar niekada nekilo minčių viską mesti ir imtis ko nors nauja?
- Esu konservatyvus. Manau, jei žmogus blaškosi, jis nieko gyvenime nepasieks. Jis turi mokėti susikaupti. Kai pradėjau studijuoti chemiją, žinojau, ko siekiu. Ne veltui esu žemaitis, kilęs iš Kretingos.
Tačiau vienu metu abejojau, norėjau mesti chemijos mokslus ir pereiti į filosofiją, nes turėjau puikų filosofijos dėstytoją.
Po kelių mėnesių apmąstymų supratau, kad chemija yra artimesnė mano sielai.
- Ar niekas jūsų neviliojo dirbti į užsienį?
- Viliojo, bet aš rimtai tokių pasiūlymų niekada nesvarsčiau. Ar mūsų bendrovėje blogesnės sąlygos nei užsienyje?
Esu laimingas, nes mano darbuotojai patenkinti, turi puikias sąlygas, turi darbą, kuris jiems patinka, gerai uždirba. Ko daugiau norėti?
Darbas man – geriausias poilsis. Aš visą laiką darau tik tai, kas įdomu, todėl nuolat ilsiuosi. Tokia mano būsena.
Manau, žmogus dirba tam, kad galėtų nusipirkti dar daugiau laiko ir kam nors perleisti tuos darbus, kurių nemėgsta.
Nemėgstu valyti kambarių, pjauti žolės. Kai prieš 12 metų įsikrausčiau į namą, pats šienavau. Taip praleisdavau beveik visus savaitgalius. Atsitokėjau, kai supratau, kad nenoriu būti vien šienpjovys. Todėl neužsiimu žemės ūkiu. Pats prižiūriu tik kieme augančias rožes.
- Ar turite ir kitų pomėgių? Kas, be mokslo, padeda jums numaldyti pažinimo troškulį?
- Prie lovos esu pasidėjęs gal keturiasdešimt knygų ir po truputį jas skaitau prieš užmigdamas, pavyzdžiui, vokiečių filosofo Arthuro Schopenhauerio knygą „Gyvenimo išminties aforizmai“. Kitu metu nelieka laiko skaityti.
Stengiuosi kasdien iš darbo sugrįžti ne vėliau kaip pusę devynių, kad galėčiau bent žinių laidas pasižiūrėti ir sužinoti, kas dedasi pasaulyje.
Mėgstu pavartyti architektūros, dailės albumus. Mėgstu dailę, bet nesu kolekcininkas, nors turiu puikių paveikslų. Vienas mano mėgstamiausių – „Ir trykštantys purslai nudažė tylą geltonai“, kurio autorė – Nacionalinės premijos laureatė tapytoja Dalia Kasčiūnaitė.
Mėgstu tapytojo Rimo Bičiūno darbus, jis nutapė du puikius moterų paveikslus, kurie simbolizuoja mano abi dukteris. Paveikslai kabo ant priešingų sienų, nes jos labai skirtingos.
Man taip pat patinka stiklo gaminiai, gal dėl to, kad esu chemikas ir pripratęs prie mėgintuvėlių.
Renku vienos bendrovės gaminamus vyno dekanterius ir krištolines taures.
Kadaise domėjausi skulptūra, bet jei visą laiką rinkčiau meno kūrinius be saiko, kiemas atrodytų tarsi kapinės.
- Jūsų namuose stovi vienos garsiausių fortepijonų gamintojų firmos „Steinway“ instrumentas. Kas juo groja?
- Visi šeimos nariai – po truputį. Esu baigęs muzikos mokyklą, mano dvi dukterys Junona ir Diana – taip pat, todėl namuose muzikuojame. Groti pradėjo ir mano anūkai: 8 metų Elzė ir 3 metų Simas.
- Bumelių šeimos herbe dar pavaizduotas ir šuo, ir arklys.
- Esu veterinaro sūnus, šunys mane lydi nuo vaikystės. Mano tėvas, kuris anapilin išėjo sulaukęs 91 metų, turėjo ir arklį, kasdien eidavo su juo pasikalbėti.
Mėgstu suvenyrus, vaizduojančius šiuos gyvūnus, todėl jų parsivežu iš įvairių kelionių.
Dalį kolekcijos laikau Kretingoje, dalį – Vilniuje.
Dabar su žmona Žana prižiūrime du augintinius. Jorkšyro terjeras Nikonas įsitaiso ant kelių, kai tik pamato, kad aš atsisėdau ant fotelio.
Nuo jo neatsilieka ir italų mastifas Peris. Šis šuo yra geras sargas, bet nemėgsta svetimų žmonių ir nuožmiai gina savo valdas.
- Esate veiklos žmogus, pasinėręs į darbus. Ar dėl to nepriekaištauja jūsų žmona?
- Esame kartu jau 35 metus. Jeigu sutuoktiniai turi kantrybės prisitaikyti ir gali vienas kitą suprasti, negresia skyrybos.
Juk meilė ir gėlės pražysta ir nuvysta. Meilės ir gėlių – viena dalia. Šeimos gyvenime meilė svarbi, bet jos nepakanka. Svarbesnė yra kantrybė.
- Ar turite laiko pasidžiaugti gyvenimu?
- Man gyvenimo džiaugsmą visada teikia darbas. Patinka sėsti ir prie galingo automobilio vairo, nes iš prigimties esu veržlus žmogus.
Tačiau nedrįsčiau išgėręs taurę vyno vairuoti automobilio, kaip daro net kai kurie Seimo nariai.
Nekenčiu rizikos. Nesuprantu posakio „kas nerizikuoja, negeria šampano“. Esu gyvenime padaręs kai kurių klaidų tik todėl, kad smarkiai rizikavau.
Sakyčiau, atvirkščiai – jei nerizikuoji, visada ateina sėkmė. Tai įrodo ir mano vadovaujamos bendrovės pavyzdys.