Ilgametis Lietuvos Veterinarijos Akademijos profesorius, anksčiau docentas J.Čepulis užgeso nesulaukęs 83 metų.
Profesoriaus gyvenimas prasidėjo Kuosių kaime, Rokiškio rajone, mažažemių ūkininkų šeimoje.
Apie J.Čepulio nuopelnus veterinarijai žino visi Lietuvos gyvulių augintojai. Išugdęs ne vieną tūkstantį studentų, Jonas Čepulis buvo dažnas svečias net ir tolimiausiuose Lietuvos kampeliuose.
Iškviestas padėdavo gyvulių augintojams ypač sunkiais vidaus ligų atvejais. Nepraeidavo, nepravažiuodavo pro šalį, gelbėdavo kiekvieną sunegalavusį. Rinko veterinarinės liaudies medicinos žinias.
Dar viena jo didelė aistra buvo ir bitininkystė, ir sodai.
Tačiau įdomiausias J.Čepulis buvo tuo, kad visur, kiekviename darbe, per paskaitas, pratybas, gydydamas, namie, bet kuriuo paros metu jis dainuodavo vaikystėje išmoktas senovines lietuvių liaudies dainas. Kolegos Akademijoje šmaikštaudavo, kas jis - vienintelis iš profesūros, kuris dainuoja negėręs.
Negalėjo jo sulaikyti ir sovietinės tautinės priespaudos metai, kai senovinės tautinės giesmės ir dainos buvo valdžios nepageidaujamos ir net draudžiamos.
Tiesiog nežinodamas, ką su amžinai dainuojančiu tada docentu daryti, LVA rektoratas su „partiečiais“ paskyrė J.Čepulį „kuruoti“ kraštotyrinę studentų veiklą ir bręstantį LVA folklorinį - etnografinį ansamblį.
Saugumiečiai manė, kad ansamblis sužlugs arba jį bus lengva sužlugdyti.
Tačiau apie „Tėtušį“ - J.Čepulį, padedamą žmonos, dailininkės Vandos Čepulienės, šeimos, doc. Remigijos Bukaveckienės, Veronikos Povilionienės, nuo „saugumo“ gelbėjamo doc. Antano Bernatonio ir daugelio kitų susibūrė dainininkų būrys, vėliau pavirtęs folkloriniu ansambliu „Kupolė“.
Profesorius nevadovavo jam, tačiau kartu dainavo visuose vykstančiuose renginiuose, išlikdamas pirmaprade grupės siela.
Sunki buvo „Kupolės“ raida, nelengvas buvo sovietinio saugumo stumdomo profesoriaus gyvenimas. J.Čepuliui gyvenimas pasibaigė, o jo puoselėtos „Kupolė“ ir LVA gyvuoja.
Ir suskiepyti sodai auga. Ir studentai, ir vaikai, ir anūkai, ir proanūkiai.