Sovietinio standarto neatitinkanti atlikėja daug metų galėjo dainuoti tik restoranuose – didžioji scena ją priėmė tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
„Neturėjau nuoseklaus gyvenimo: tai aš aukštai, tai žemai, bet dainuoju ir man šviesu.
Jei scena, kurioje dainuodavau, buvo maža, gelbėdavo mano prikimęs balsas, su kuriuo gimiau. Ir maža scena man buvo maloni, nes ten visada būdavo įvairiausio plauko žmonių – ir padorių, ir tokių, kurie žiūrėjo, kokie mano batai, šukuosena“, – neslėpė 65 metų sulaukusi B.Dambrauskaitė, kurios biografiją knyga pavertė žurnalistė Rasa Kazlaitė.
Koncertavo avėdama šlepetes
Dar mokykloje stipraus balso dainininkė pradėjo kompleksuoti dėl savo žemo ūgio ir išvaizdos – jau vėliau, pradėjusi dažnai koncertuoti, niekada į sceną nelipdavo be aukštakulnių.
Buvo vienintelis kartas, kai B.Dambrauskaitė dainavo avėdama šlepetes.
Po koncerto Palangos „Laukinių vakarų salūne“ scenos drabužius ir batelius atidavusi parvežti į namus, ji sužinojo, kad turėjusi pasirodyti Džordana Butkutė taip ir neatvyko.
Iš pradžių dainininkė nenorėjo sulaužyti savo nusistatytų aprangos reikalavimų.
„Bl.., pažiūrėk, nuo tų picų padažo dėmės ant papų, batų neturiu. Kur aš eisiu tokia į sceną dainuoti?!“ – pasiguodė draugui šokėjui Viačeslavui Šiškinui.
Šis paprotino, kad tamsoje nieko nebus matyti, ypač – batų. Įtikinta Birutė, pradėjusi dainuoti, dar slėpė kojas už garso kolonėlių, bet vėliau, pastebėjusi, kaip žmonės žavisi jos balsu, atsipalaidavo.
Dainininkės bičiuliai mini ją ne tik kaip nuoširdžią ir linksmą kompanijos sielą, bet ir kaip itin mėgstančią įvairius neliteratūrinius pakeiksnojimus moterį. Tiesa, šie niekada nebūdavę pikti.
Antsvoris trukdė vaikščioti
Ne vienas artimas draugas tapo ir moters amžinos kovos su antsvoriu liudininku.
„Po repeticijos prisiminiau, kad ne visas pastabas pasakiau Birutei. Ėmiau jos ieškoti. Asistentai ieško. Nėra. Ką gi – intuicija mane nuvedė į restorano virtuvę. Klausiu sutiktos virėjos, ar nematė Dambrauskaitės.
Ši sako nemačiusi, o akimis rodo pasižiūrėti už pakraštyje stovinčios spintos. Einu ten. Ir ką jūs sau manote?
Už spintos sėdi Birutė, apglėbusi didžiausią lėkštę, kupiną gruzdintų bulvyčių, o ant jų puikuojasi kvadratinis riebus karbonadas. Ta, kuri vakar „nieko nevalgė“, tyliai sau raito tą karbonadą ir taip „kūdinasi“.
Sugauta apgaudinėjant nesutriko: „Čia mane taip myli toje virtuvėje, va, mažulį karbonaduką įmetė... Aš ir kitiems gavau...“ – knygoje savo prisiminimais pasidalijo V.Pauliukaitis.
Ne visi su svoriu susiję reikalai buvo tokie linksmi: prieš skrandžio operaciją 120 kilogramų sverianti dainininkė pati nebeužlipdavo į sceną, jai nuolat reikėjo poilsio, vargino grumtynės su besaikiu apetitu bei vizitai pas dietologus, ekstrasensus, gydytojus.
Dėl savo išvaizdos susirūpinusi moteris vengdavo filmuotis televizijoje – pamačiusi save ekrane, ji bjaurėdavosi.
Kai atlikėjas Žilvinas Žvagulis Jungtiniuose Arabų Emyratuose turėjo nuosavą verslą ir kviesdavo koncertuoti lietuvius atlikėjus, B.Dambrauskaitės dėl stambumo arabai ilgai nenorėjo įsileisti. Tik išgirdę jos balsą ir pamatę dainininkę scenoje pamiršdavo jos išvaizdą.
Meilės išgyvenimai – skaudūs
Dramatiškų išgyvenimų netrūko ne tiktai bandant susigrąžinti dailesnes formas, bet ir šeimos gyvenime: dar mokyklos laikais pamiltas vyras Garijus ZiamovičiusSokolovskis (Haris) vėliau keldavo prieš ją ranką, nenorėjo suprasti viską nustelbiančio noro dainuoti.
Net už vyro dovanotą prabangų baltą pianiną po pirmojo barnio teko atsimokėti: visus metus po kiekvieno koncerto uždirbtą honorarą tekdavo atiduoti sutuoktiniui.
Tačiau Birutė nenustojo mylėjusi vyro iki pat jo mirties.
Anapilin iškeliavusio maestro Vytauto Kernagio Lietuvos mama estrada vadinta Birutė sulaukdavo daugybės gerbėjų dėmesio, bet nė vienam nesuteikdavo vilčių.
Tiesa, sulieknėjusi ir per kraštus besiveržiančios energijos nesutramdanti moteris po ilgo laiko ir vėl įsimylėjo kaip paauglė.
* * *
Atlikėjos dosjė
B.Dambrauskaitė gimė 1943 m. lapkričio 30 dieną Biržuose, Papilyje.
1962 m. baigė M.K.Čiurlionio meno mokyklos chorinio dirigavimo klasę, tais pačiais metais įstojo į dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
Nuo 1965 iki 1982 m. buvo „Dainavos“ restorano naktinės programos solistė.
1968 m. įrašė miuziklo „Velnio nuotaka“ herojės Uršulės partiją.
1995 m. kaip pirmoji estrados dainininkė duetu dainavo su operos solistu V.Noreika.
1997 m. LTV filmenovelėje „Ar yra Venecija?“ (rež. R.Kaminskas) sukūrė grafienės vaidmenį, po ketverių metų vaidino miuzikle „Kurto Weillio moterys“ (rež. V.Pauliukaitis).
2007 m. tapo A.Šabaniausko premijos laureate.