„Su savo vyru nepatyriau nė vienos laimingos dienos. Jis – ne žmogus. Jis mane mušdavo kasdien“, - prisimena moteris, atidengdama randus ant dešinės kojos ir pėdų, kur matyti jos vyro kankinimų elektros šoku pėdsakai.
Ištekėjusi, kai jai tebuvo 14 metų, Zahra (atsisakiusi atskleisti pavardę, bijodama dėl savo saugumo) ilgus metus kentė sutuoktinio smurtą. Vėliau kilus vaidams su uošviais dėl šeimos turto, moters santuoka virto tikru košmaru. „Jie bandė mane užmušti tris ar keturis kartus. Kartą jie man davė žiurkių nuodų. Dabar dėl skyrybų aš negaliu išeiti iš namų, manęs ieško keturi mano broliai. Jie nori mane nužudyti“.
Dėl skyrybų moters išsižadėjo jos tikras tėvas. Ji buvo atskirta nuo septynių sūnų ir dviejų dukterų.
Iš pradžių buvęs vyras leido pasilikti dukteris su sąlyga, kad ji neištekės antrą kartą. Tačiau šalyje, kurioje moterims praktiškai neįmanoma gauti darbo, ji negalėjo išsiversti ir galų gale vėl ištekėjo. Apie tai sužinojęs pirmasis vyras atėmė dukteris.
Vyrų įstatymai
Suraya Pakzad vadovauja moterų prieglaudai Herate ir yra padėjusi ne vienai – tarp jų ir Zahrai – išsiskirti su žiauriais sutuoktiniais. Jos paramos centras teikia moterims informaciją apie skyrybas ir padeda gelbėtis nuo smurtaujančių vyrų įstatymais, o ne susideginant. „Per pastaruosius dvejus metus Herate skyrybų skaičius padvigubėjo, o savižudybių sumažėjo“, - teigia S.Pakzad. - 2006-aisiais turėjome 98 susideginusių moterų atvejus, pernai užfiksuoti 73 atvejai, taigi jų pastebimai sumažėjo“.
Sumažėjus savižudybių, automatiškai padaugėjo skyrybų. Pagal musulmoniškus Afganistano įstatymus vyras gali išsiskirti su žmona be jos sutikimo. Tačiau jei skirtis nori moteris, ji privalo gauti vyro sutikimą ir į teismą atsivesti liudininkų, kurie patvirtintų, kad skyrybos pagrįstos.
„Vyras gali labai lengvai pasakyti teismui, kad jo žmona elgiasi netinkamai ir jis nori išsiskirti. Vyras pakeičia moters likimą vienu popieriaus lapu, - sako prokurorė Maria Bashir. - Moteris gali prašyti skyrybų, jei jos vyro ilgai nėra namie, jei jis negali pasirūpinti šeima – finansiškai arba dėl fizinės negalios – ar jei jis yra impotentas arba taip smurtauja, kad žmonos gyvybei gresia pavojus“.
Kad gautų vyro sutikimą skirtis, moterys paprastai turi jam ir jo šeimai palikti vaikų globą – dėl šios priežasties daugelis mušamų moterų nusprendžia neieškoti teisinės pagalbos.
Moterys geriau sutinka mirti, nei skirtis su savo vaikais. Todėl daugelis moterų, užuot pasikonsultavusios su teisininkais, nusprendžia susideginti, nusižudyti arba pabėgti iš namų. S.Pakzad savo pagalbos centrą perkėlė iš Kabulo į Heratą, kuris, palyginti su sostine, yra daug konservatyvesnis – nors dėl prekybos su kaimyninėmis šalimis daug turtingesnis – miestas.
„Kabule moterys turi mažiau galimybių gauti finansinę pagalbą ar darbą, nei Herate, tačiau turi daugiau laisvės. Atmosfera yra daug lengvesnė ir palankesnė moterims, - įsitikinusi S.Pakzad. - Afganistaniečiai mano, kad moterims nedera skirtis, kad ir ką tektų išgyventi – jos turi būti kantrios ir viską iškęsti. Jai geriau mirti, nei prašyti skyrybų“.
S.Pakzad padeda moterims susisiekti su penkiomis ar šešiomis Herato teisininkų firmomis, kurios sutinka imtis skyrybų bylų. Ten dirbantys advokatai lydi savo klientes į teismą ir gali pateikti apeliaciją, jei teisėjo sprendimas netenkina.
Tačiau dėl teisinių išlaidų, sunkiai prieinamų advokato paslaugų ir gėdos dauguma moterų nesikreipia į teismą. Be to, ant jų pečių gula pareiga įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą.
„Moterys tą žino ir todėl nusprendžia verčiau taikstytis su sunkia padėtimi, - sako S.Pakzad. - Mes nenorime kariauti su įstatymais. Jau turime priešą Talibaną ir nenorime susikurti dar vieno valdžioje, tačiau įstatymus būtina keisti ir tam reikia parlamentinės sesijos“.
Vienintelė išeitis
Už kelių kilometrų, vieninteliame Afganistano ligoninės skyriuje, kur gydomi susideginti bandę žmonės, gydytojas Mohammadas Arefas Jalali prieina prie vienos iš savo pacienčių ir paklausia, kaip ji jaučiasi.
Visas dvidešimtmetės Zarbakht kūnas padengtas baltu gipsu. Ji visą dieną guli lovoje ant nugaros ir primena mumiją. Ji vos pajudina lūpas, o nudegę suraukti antakiai išduoda nuolatinį skausmą. Moteris skundžiasi, kad jos šeima niekada neateina aplankyti.
„Turėjau ištekėti 14 metų. Buvau priversta, nes mano šeima labai neturtinga, nebuvo kitos išeities. Po penkerių metų nebegalėjau kentėti – ką dar galėjau padaryti?“ - tyliai šnabžda Zarbakht, kurios žandikaulį visiškai dengia tvarsčiai.
Daktarui M.A.Jalali, kuris pastebėjo, kad šiais metais susideginimo atvejų šiek tiek sumažėjo, jokia staigmena, kad jo pacientės retai svarsto skyrybų galimybę: „Problema ta, kad 80 proc. afganistaniečių moterų yra neraštingos ir neturi kito būdo išspręsti savo problemoms – todėl griebiasi kraštutinių priemonių, pavyzdžiui, savižudybės“.
Pernai iš 85 į jo skyrių atvežtų pacienčių 63 nuo nudegimų mirė.
S.Pakzad kabinete sėdi ir kukliai šypsosi 21 metų moteris iš šiaurinės Kunduzo provincijos. Ji pabėgo nuo savo sutuoktinio, kuris ją nuolat mušė už tai, kad moteris nepagimdo vaikų. Trijų gydytojų diagnozė neįtikino vyro, jog jis pats yra nevaisingas. Per vestuves jai tebuvo 12 metų, o jos vyrui – 32.
Savo vardą pasakyti bijanti moteris Kunduze neturėjo į ką kreiptis pagalbos. Išgirdusi apie S.Pakzad organizaciją Herate, ji viena įveikė 750 km kelią. Jos sutuoktinis pagaliau sutiko skirtis, bet pareikalavo 60 tūkst. afganių (3 tūkst. litų) kompensacijos, kad galėtų susirasti naują žmoną.
Skaityti mokanti moteris dirba keliose darbo vietose, kad galėtų sumokėti savo vyrui už laisvę.
„Tikiuosi, kad vieną dieną galėsime padėti kitoms moterims, kad visas pasaulis mūsų nelaikys bejėgėmis aukomis. Mes nesame bejėgės, istorija mums primetė bejėgiškumą“, - sako S.Pakzad.