„Dėkoju lemčiai už tą gyvenimą, kurį gavau, nes jeigu būčiau gyvenęs kitaip, galbūt nebūtų mano eilėraščių“, – sakė poetas šventiniame renginyje, vykusiame Palangos reabilitacinėje ligoninėje.
Sergantis sunkia ir nepagydoma liga, J.Mačiukevičius ir savo kūryba, ir visuomenine veikla siekė įteisinti neįgaliųjų teises visuomenėje, socialinę jų integraciją. Jau pirmoji poezijos knyga „Laikrodžiai nesustoja“, pasaulį išvydusi 1968 m., tapo negalios ištiktiems žmonėms gyvenimo pradžiamoksliu.
Vėliau, subrandinęs idėją įkurti nevyriausybinę organizaciją, kuri vienytų žmones, turinčius fizines negalias, tapo įkurtos Lietuvos invalidų draugijos pirmininku (1988–1991 m.).
Jonas Mačiukevičius su bendraminčiais inicijavo pirmąjį Invalidų socialinės integracijos įstatymą, padėjo įkurti Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendriją „Viltis“, Lietuvos žmonių su negalia sąjungą, 1992–1996 metais buvo Lietuvos invalidų reikalų tarybos prie LR Vyriausybės pirmininku. Daug pastangų poetas skyrė steigiant neįgaliųjų medicininės reabilitacijos centrus Vilniuje, Kaune, Palangoje.
Pasak J.Mačiukevičiaus, jis niekada „nekeikęs likimo“.
„Žinau, kad esu vienas iš tų, kurie yra tarsi pavyzdžiai visiems. Tam, kad būtume supratingesni svetimam skausmui, geresni, atidesni šalia esantiems, kad įvertintume gyvenimo dovaną.
„Gerumo Žvaigždė“ turėtų būti simbolinis kelrodis mums visiems“, – kalbėjo poetas.