Anya pažadėjo perduoti žinutę Joe ir vėl visą dėmesį sutelkė į savo pilvo raumenis.
Nieko ypatingo.
Žmonės dažnai skambina jai, kai nori pakalbėti su Joe. Nors jis praleido keturis dešimtmečius mąstydamas, kaip veikia pasaulinė ekonomika, balso paštu naudotis taip ir neišmoko.
„Jis neklauso žinučių, todėl jei norite su juo pakalbėti, toliau bandykite prisiskambinti“, - skelbia žmonos įrašyta atsakiklio žinutė.
Anya nusprendė, kad prezidento B.Obamos vyriausiasis ekonomikos patarėjas L.Summersas greičiausiai tenorėjo paniurzgėti apie pastarąjį Joe komentarą „The New York Times“. Joe Stiglitzas ir Larry Summersas – du milžiniški intelekto galiūnai su vienas kitam nenusileidžiančiomis savimeilėmis – nėra geriausi draugai.
„Jie vienas kitą gerbia, bet nekenčia kaip nuodų“, - išduoda J.Spiglitzo draugas ir kolega iš Kolumbijos universiteto Bruce'as Greenwaldas („Nepaprastai žaviuosi Joe kaip ekonomikos mąstytoju“, - yra pasakęs L.Summersas).
J.Stiglitzas jau kurį laiką vanoja B.Obamos ekonomistų komandą už tai, kaip ši tvarkosi su ekonomikos krize. Jis parašė, jog prezidento ekonomikos stimuliavimo programa yra per maža, kad būtų veiksminga – jam ėmė antrinti visas choras balsų, bet B.Obama sako daugiau pinigų neduosiantis. Taip pat jo administracijos bankų gelbėjimo planą J.Spiglitzas pavadino dovana Volstrytui, „surogatiniu kapitalizmu“, kuris išgelbės bankų investuotojus ir kreditorius, bet apsuks mokesčių mokėtojus.
„Aš pamaniau, kad Larry paskambino tik išsirėkti ant Joe“, - prisimena Anya.
Tačiau L.Summerso padėjėjas greitai perskambino ir šįkart patikino, kad reikalas skubus – profesorius Stiglitzas kviečiamas į Vašingtoną dalyvauti tą patį vakarą prezidento rengiamoje vakarienėje. Anya jį iškart nukreipė į Joe kabinetą Kolumbijos universitete – J.Stigliztas kvietimą priėmė ir šoko į pirmąjį traukinį sostinėn.
Jis jautėsi truputį įžeistas – kiti vakarienės pakviesti iškilūs ekonomistai, tarp kurių buvo Alanas Blinderis iš Prinstono ir Kennethas Rogoffas iš Harvardo, skambučių sulaukė jau prieš savaitę.
J.Stiglitzas, vadovavęs prezidento Billo Clintono ekonomikos patarėjų tarybai, Baracko Obamos kandidatūrą rėmė jau nuo 2007 metų. Tačiau iki tos dienos – nuo inauguracijos prabėgus keturiems mėnesiams – iš Baltųjų rūmų negirdėjo nė dviejų žodžių. Netgi dabar, prezidentui panorus išgirsti kuo įvairesnių ekonomikos specialistų nuomonių, mintis pasikviesti J.Stiglitzą, atrodo, atėjo paskutinė.
Tokia jau Joe Stiglitzo dalia. Netgi tulžingame ekonomikos pasaulyje jis garsėja kaip irzli asmenybė. Nors savo sąskaitoje ir turi Nobelio premiją, Vašingtonas jį laiko tik dar vienu savo kritiku – ir ne visada laukiamu.
Nedaug amerikiečių žino jo vardą – ir dar mažiau atpažintų sutikę gatvėje žemą kresną žmogėną, kažkuo primenantį komiką Melą Brooksą. Vis dėlto J.Stiglitzo darbus cituoja daugiau ekonomistų nei bet kurio kito autoriaus visame pasaulyje.
Kai išvyksta į užsienį – Europą, Aziją, Lotynų Ameriką – jis sutinkamas kaip superžvaigždė, kaip šiuolaikinis pranašas. „Azijoje jį laiko beveik dievu, - sako kartu keliavęs buvęs JAV senato bankininkystės komiteto vyriausiasis ekonomistas Robertas Johnsonas. - Žmonės jį stabdo gatvėse“.
J.Stiglitzas užsitarnavo gerbėjų Azijoje ir kitose augančio ūkio šalyse pagarbą, teigdamas, kad pasaulinė ekonomikos sistema yra nenaudinga neturtingoms tautoms, ir kritikuodamas Pasaulio banką bei Tarptautinį valiutos fondą. Taip pat jis vienintelis iš iškilių Amerikos ekonomistų pasiūlė ilgalaikį planą, kaip sutvarkyti kapitalo srautų disbalansus, prieš dešimtmetį krizėmis nusiaubusius Aziją ir dabar sukėlusius pamišimą dėl antrarūšių investicijų.
Pekinas jau beveik pasirašė po J.Stiglitzo idėja sukurti naują pasaulinio rezervo sistemą, kuri pakeistų JAV dolerį. Kinijos premjeras Wenas Jiabao ypač žavisi J.Stiglitzo darbu, labiausiai - mintimis „apie neturtingų tautų ekonomikas“, - sako Šanchajaus finansinių paslaugų biuro vadovas Fangas Xinghai.
Jo vardas gerbiamas ir Europoje – Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy neseniai jį įtraukė į konferencijos apie globalizaciją programą narių sąrašą. Šį mėnesį, keliaudamas po Europą ir Pietų Afriką, J.Stiglitzas sulaukė skambučio iš Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Gordono Browno kabineto. Galbūt jis galėtų grįždamas užsukti į Londoną ir padėti premjerui pasirengti G20 susitikimui Pitsburge?
Turbūt labiausiai J.Stiglitzą išgarsino negailestingas pasaulyje nuo Ronaldo Reagano laikų vyraujančios idėjos puolimas – idėjos, jog rinkos pačios viską puikiai valdo ir valstybė turi paprasčiausiai joms netrukdyti.
Nuo pat Adamo Smitho dienų klasikinė ekonomikos teorija teigia, kad laisva rinka yra pati efektyviausia ūkio forma – išskyrus kelias retas išimtis.
J.Stiglitzas priklauso kitai ekonomistų mokyklai, kuri pastaruosius tris dešimtmečius kūrė sudėtingus modelius, paneigiančius šią idėją. Antrarūšių būsto paskolų katastrofa J.Stiglitzui ir jo kolegoms idealiai pasitarnavo kaip įrodymas, kad be griežtos priežiūros finansų rinkos dažnai pridaro nesąmonių. Teorijoje, už kurią 2001-aisiais J.Stiglitzas gavo Nobelio premiją, jis parodė, kad „netobula“ ir nesimetriška sandėryje dalyvaujančių pusių informacija gali išmušti rinkas iš vėžių ir vienai iš pusių suteikti nepelnytą pranašumą.
Antrarūšių būsto paskolų skandale dalyvavo daug žinantys žmonės – bankų skolintojai ir Volstryto makleriai – kurie išnaudojo mažiau žinančiuosius – užsienio investuotojus, supirkusius antrarūšių paskolų paketus. J.Stiglitzo žodžiais tariant, „globalizacija atvėrė daugiau galimybių surasti naujų žmonių ir išnaudoti jų neišmanymą. Mes tokių radome“.
J.Stiglitzas instinktyviai prijaučia mažiems žmogeliams ir neturtingoms tautoms. Jis gimė mokytojos ir draudimo polisų pardavėjo šeimoje, užaugo viename niūriausių Amerikos pramoninių miestų – Garyje, Indianos valstijoje – jo pasaulėžiūrą formavo ten regėtos socialinės nelygybės bei darbininkų streikai.
J.Stiglitzas prisimena, kad būdamas mažas vaikas suvokė, jog sistema neveikia. Stiglitzai, kaip ir dauguma viduriniosios klasės šeimų, turėjo afroamerikietę tarnaitę. Ji buvo kilusi iš JAV pietų ir turėjo labai menką išsilavinimą. „Prisimenu, galvojau, kodėl Amerikoje vis dar turime žmonių, tebaigusių šešias klases“, - sako jis.
Vaikystė Garyje J.Stiglitzui suformavo socialinę sąžinę – būdamas studentas jis išgirdo Martino Lutherio Kingo kalbą „Aš turiu svajonę“, kuri jį paskatino domėtis, kodėl rinkos neveikia. Studijuodamas Masačusetso technologijų institute jis sako supratęs, kad jei A.Smitho „nematoma ranka“ išties visada teisingai reguliuotų elgesį, Garyje matytas nedarbas ir skurdas neegzistuotų.
„Mane sukrėtė neatitikimas tarp modelių, kurių mane mokė, ir pasaulio, kurį mačiau augdamas“, - J.Stiglitzas sakė Nobelio premijos priėmimo kalboje 2001-aisiais. Toje pačioje kalboje jis pareiškė, kad nematomos rankos „gali išvis nebūti“. Išeitis, sako J.Stiglitzas, yra atsisakyti ideologijų ir sukurti rinkos ekonomikos – kuri jam labiau prie širdies – ir valstybės priežiūros derinį.
J.Stiglitzas jau seniai perspėjo, kad nekritiškas pasitikėjimas rinkomis baigsis finansiniu nuosmukiu – tokiu, kuris pasaulyje nuvilnijo pernai. Praėjusio dešimtmečio pradžioje, dirbdamas B.Clintono ekonomikos patarėjų taryboje, J.Stiglitzas ragino (nesėkmingai) pernelyg greitai nepaleisti kapitalo srautų į besivystančias šalis – šios rinkos, pasak jo, nebuvo pasirengusios priimti iš Volstryto tekančius „karštus pinigus“.
Vėliau jis kritikavo (vėl nevaisingai) ketinimą panaikinti Glasso-Steagallo aktą, kuris pančiojo finansų institucijas ir atskyrė komercinę bankininkystę nuo investicinės. Nuo 1990-ųjų J.Stiglitzas nuolat perspėja apie pavojų, kurį kelia būsto paskolų pavertimas investicijomis – jis nuogąstavo, kad rinkos ir vadovybės ims atmestinai žiūrėti į „paskolų prašytojų atranką“. Ekonomisto iš Malaizijos Andrew Shengo manymu, „Stiglitzas yra tikriausias šios krizės Keynesas“.
Turimas galvoje Johnas Maynardas Keynesas, didis XX amžiaus ekonomistas, sulaukęs pasaulinės šlovės 1919-aisiais, kai išleido veikalą „Ekonominės taikos pasekmės“. Šioje knygoje J.M.Keynesas perspėjo, kad drakoniškos po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijai skirtos baudos atves prie politinės katastrofos.
Niekas nepaklausė. Išpranašauta katastrofa buvo Antrasis pasaulinis karas. J.M.Keynesas, kaip ir J.Stiglitzas, nebuvo mėgstamas Baltųjų rūmų svečias. J.M.Keynes'as taip pat manė, kad rinkos nėra tobulos. Analizuodamas Didžiąją depresiją jis sukūrė šiuolaikinę makroekonomiką, kuri iš valstybės reikalauja didelės pagalbos silpstančiam ūkiui.
Vis dėlto Franklinas D.Rooseveltas, 1934-aisiais pirmą kartą susitikęs su J.M.Keynesu, nusprendė, kad šio mintys pernelyg abstrakčios ir teorinės. Patį J.M.Keynesą graužė įsitikinimas, kad F.D.Rooseveltas leido nepakankamai daug pinigų.
J.Stiglitzo kritikai, kurių yra daug, jį laiko susireikšminusiu akmenų mėtytoju. Net ir kai kurie jo bendraminčiai pastebi, kad nors J.Stiglitzas dažnai teisingai vertina problemų esmę, jis skuba prie išvadų, kad valstybė visada gali pataisyti padėtį.
Harvardo ekonomistas K.Rogoffas jį pavadino nepakenčiamai arogantišku žmogumi – nors pridūrė, kad šis yra „didelis genijus“. J.Stiglitzui adresuotame laiške K.Rogoffas prisimena, kaip jiems dirbant Prinstono universitete kalba pakrypo apie buvusį Federalinių rezervų banko vadovą Paulą Volckerį.
„Tu į mane atsisukai ir pasakei: „Kenai, tu anksčiau dirbai Volckeriui Federalinių rezervų banke. Sakyk, ar jis tikrai protingas?“ Aš atsakiau maždaug taip: „Na, jis tikriausiai yra iškiliausias XX amžiaus Federalinių rezervų banko vadovas“. Į tai tu atsakei: „Taip, bet ar jis toks pats protingas, kaip mes?“ (J.Stiglitzas sako neprisimenantis pokalbio, bet priduria, kad greičiausiai turėjo galvoje P.Volckerio gebėjimą abstrakčiai mąstyti).
J.Stiglitzo šalininkai tikina, kad viena iš galimų priežasčių, kodėl jis Vašingtone laikomas autsaideriu, yra jo ilgai trunkančios varžytuvės su L.Summersu.
Nors abu yra J.M.Keyneso pasekėjai, L.Summersas ne kartą rėmė finansų rinkų dereguliaicją – bent jau iki pernai metų – o J.Stiglitzas pagarsėjo savo nepasitikėjimu rinkomis. Nuo pat praėjusio dešimtmečio pradžios – kai L.Summersas buvo aukštas iždo pareigūnas, o J.Stiglitzas dirbo prezidento patarėjų komandoje – kolegos palaiko aršius debatus dėl viešosios politikos.
Pirmasis ginčas užsiplieskė, kai B.Clintono administracija panoro atverti kylančias rinkas, tokias kaip Pietų Korėjos. J.Stiglitzas manė, kad prastai reguliuojamų Trečiojo pasaulio rinkų liberalizacija niekam naudos neatneš; L.Summersas jas norėjo atverti JAV įmonėms.
Jų nuomonių skirtumai paaštrėjo dešimtmečio pabaigoje, kai J.Stiglitzas dirbo Pasaulio banke ir buvo nepatenkintas tuo, kaip iždo sekretorius Robertas Rubinas ir jo pavaduotojas L.Summersas reaguoja į Azijos finansų griūtį.
Kai 1999-aisiais Pasaulio banko prezidentas Jamesas Wolfensohnas nepatvirtino jo kandidatūros antrajai kadencijai, J.Stiglitzas buvo įsitikinęs, kad už to sprendimo stovi L.Summersas. Pastarasis kaltinimus neigia ir tvirtina, kad su jokios konkurencijos tarp jų nėra. Pasak L.Summerso pavaduotojo Jasono Furmano, L.Summersas dabar „dažnai kalbasi su J.Stiglitzu“. „Dažnai“ yra perdėta, - atšauna J.Stiglitzas. - Kalbėjomės kartą ar du“.
Nors B.Obamos komanda kartais kreipiasi į J.Stiglitzą, jis labai nepatenkintas administracijos reakcija į finansų krizę. Užuot išardžiusi ir pertvarkiusi didelius ir į krizę pasaulį įstūmusius bankus, „B.Obamos administracija faktiškai tik dar labiau pakurstė mitą „per didelis, kad žlugtų“, sako jis.
Primindamas savo netvirtą autoritetą Vašingtone, J.Stiglitzas priduria: „Britanijoje vyksta daug atviresnės diskusijos šiais klausimais“. Aukštas Baltųjų rūmų pareigūnas, atsakydamas į šią kritiką, nusistebi, kad B.Obamos administracija dažniau sulaukia priekaištų už tai, kad per daug kišasi į ekonomiką, o ne per mažai.
Tačiau kitais atžvilgiais B.Obama klauso kai kurių J.Stiglitzo patarimų, įsitikinęs administracijos ir biudžeto valdybos direktorius – ir buvęs J.Stiglitzo protežė – Peteris Orszagas.
Vienas iš pavyzdžių – B.Obamos planas reformuoti sveikatos apsaugos sistemą ir sukurti valstybinę draudimo programą, kuri konkuruotų su privačiais draudėjais. „Sveikatos apsaugoja vyrauja intelektinė paradigma, teigianti, kad reikia įtvirtinti visiškai privatizuotą rinką, - sako P.Orszagas. - Joe čia matytų esminę klaidą. Taigi priėjome išvadą, kad mums reikalingas mišinys – valstybė čia turi atlikti svarbų vaidmenį“.
Šiandien Kolumbijos universiteto profesorius J.Stiglitzas kartais sulaukia kvietimų į sostinę – nors dažniausiai jis kviečiamas į kitą Pensilvanijos aveniu galą - liudyti Kongrese.
Nors jis ir netrykšta noru grįžti į valstybės tarnybą, draugai sako, kad jis labai nusivylė pernai rudenį nesulaukęs B.Obamos pasiūlymo. J.Stiglitzas, žinoma, tiki, kad už to slypi jo senas konkurentas, nors L.Summersas tą neigia. O apie pakvietimą vakarienės į Baltuosius rūmus – ir kodėl jis atėjo taip vėlai – Stiglitzų namuose Manhatene sklando kelios teorijos.
Viena jų - B.Obama viename tą savaitę pasirodžiusių interviu paminėjo J.Stiglitzą kaip vieną iš kritikų, kurių nuomonės jis klausosi – taigi būtų buvę keista jo nepakviesti į ekonomistų vakarienę.
Nors J.Stiglitzas jautėsi pamalonintas, galėjęs aptarti ekonomiką prie jautienos kepsnio ir Michelle Obamos namie augintų salotų, jis negali nepriekaištauti, kad prezidentui retkarčiais pasikviesti kritikus vakarienės nėra geriausias būdas formuoti politiką.
„Sudėtingos diskusijos ir sprendimai negali būti suformuluoti per pusantros valandos“, - sako jis. Galbūt J.Stiglitzas yra Vašingtone nelabai gerbiamas pranašas, tačiau jis atrodo pasiryžęs ir toliau skleisti savo pranašystes.