To, ko ieškojo jos siela, Lineta rado tolimuose Sibiro tyruose, keistoje religinėje sektoje, susibūrusioje aplink „mokytoją“, tikintį, kad jis – antrasis paties Jėzaus Kristaus atėjimas į žemę.
Visarionu pasivadinęs „mesijas“ turi 4 tūkst. sekėjų, pasiryžusių gyventi atšiaurioje Rusijos taigoje, kad išgelbėtų savo sielas ir pasaulį nuo neišvengiamos pražūties.
Kiekvienais metais rugpjūčio pabaigoje, pažymėdamas pirmojo pamokslo 1991-aisiais metines, Visarionas pasirodo savo mokiniams Petropavlovkos miestelyje – baltu apdaru apsivilkęs vyras ilgais rudais plaukais nusileidžia nuo kalno viršūnės, sukeldamas tikrą religinę ekstazę.
Moterys pratrūksta raudoti ir puola vienos kitoms į glėbį. „Aš jaučiu amžinybę!“ - sušunka viena. Šalia stovintis vyras atsidūsta: „Tai meilė žemėje! Negi nejaučiate?“
Šis Sibiro mesijas anksčiau buvo valstybinės autoinspekcijos milicininkas Minusinsko mieste ir vadinosi Sergejumi Toropu. „Pabudimą“ jis pajuto prieš dvidešimt metų, kai griūnant ateistiniam režimui neteko darbo ir, kaip ir daugelis SSRS piliečių, kelio iš vertybinio chaoso ieškojo religijoje bei suvešėjusiose sektose.
Kaip jis suprato esantis Dievo sūnus? „Tai įdomu, bet labai sudėtinga, - teigia Sergejus. - Pajutau, kad kažkas veržiasi iš mano vidaus, kažkas, ką iki tol laikiau užspaustą.
Kas nutinka žmogui, kai jis nubunda ir supranta esantis žmogus, o ne dramblys? Kaip jis gali paaiškinti, kas jam atsitiko?“
Pabudimą jaučia ir Visariono pasekėjai, kurių šventė primena praėjusio amžiaus hipių festivalius, pagardintus apokaliptinio fanatizmo doze. Moterys galvas puošia gėlėmis, vyrai nešioja ilgus plaukus ir plačias mantijas.
Savo koloniją visarionitai įkūrė vienoje atokiausių žemės vietų. Artimiausias miestas Abakanas į rytus nuo Maskvos nutolęs 3,7 tūkst. kilometrų, o nuo jo iki Petropavlovkos reikia 3 valandas važiuoti duobėtais miško keliais.
Tačiau Visariono pasekėjai įsitikinę, kad čia yra pats žemės centras, naujoji pažadėtoji žemė. Ir vienintelė vieta pasaulyje, apsaugota nuo ekologinės katastrofos.
Nors tikslus pasaulio pabaigos scenarijus nebuvo išpranašautas, jie tiki, kad atšiauri pušų ir beržų giria, pusę metų dengiama sniego, vieną dieną virs tropikų džiunglėmis. „Žemėje pasikeis daug dalykų, bet čia beveik viskas liks, kaip yra. Galbūt tik oras pasitaisys“, - teigia Visarionas.
„Žmogus vis artėja prie susinaikinimo, - perspėja jis. - Žinoma, galas bus nemalonus ir tragiškas, atneš daug skausmo. Bet negalime to išvengti. Iki tol turime sukurti ką nors, kas padėtų žmonijai, kad ji visiškai neišnyktų. Pavyzdžiui, Nojaus Arką“.
Visariono pasekėjų tikėjimas – įvairių nederančių dogmų kratinys, paįvairintas rusų stačiatikių apeigomis ir žaliųjų vertybėmis. Jie karštai žegnojasi priešais sektos simbolį – apskritime įrėžtą kryžių – turintį simbolizuoti keturių pasaulio religijų – budizmo, krikščionybės, judaizmo ir islamo – susivienijimą.
Visariono mokiniai gyvena maždaug 40 kaimelių, kuriuos įkūrė sentikiai, kažkada bėgę nuo Stačiatikių bažnyčios persekiojimo prieš 350 metų. Vėliau vietovė tapo carui ir komunistams neįtikusių tremtinių namais. Kai praėjusiame dešimtmetyje čia pradėjo kurtis Visariono mokiniai, kaimai buvo beveik tušti.
Tačiau dabar naujus medinius namukus juosia baltos tvoros, o Petropavlovkos centre užveistas impozantiškas angliško stiliaus parkas. Visur žaidžia vaikai ir laisvai šuoliuoja žirgai.
Dauguma gyventojų jauni žmonės, tarp jų yra muzikantų, gydytojų, mokytojų, Rusijos armijos pulkininkų, buvęs Baltarusijos ministras ir daugybė kitų piligrimų iš Kubos, Bulgarijos, Belgijos, Italijos, Australijos ir Vokietijos. Visi jie atsižadėjo cigarečių ir alkoholio, maitinasi vegetariškai. Daugelis rankomis susikibusių porelių susipažino ir susituokė čia.
Tačiau tokia idiliška vasaros scena yra apgaulinga, perspėja Rusijos religijų ir sektų tyrimų centrų asociacijos vadovas Aleksandras Dvorkinas. „Jie linksmi ir laimingi, tačiau tokie patys atrodė ir 1937-aisiais Maskvoje nufilmuoti žmonės“. Jis perspėja, kad Visarionas turi absoliučią valdžią savo sekėjams, kurie dabar gyvena 49-aisiais naujojo kalendoriaus metais. Jie skaičiuojami nuo mesijo gimtadienio sausio 14 dieną, kuri švenčiama vietoj Kalėdų.
Praėjusiame dešimtmetyje daugybė sektos narių mirė dėl prastų gyvenimo sąlygų ir medicininės priežiūros trūkumo arba paprasčiausiai nusižudė. Didelių sunkumų kelia erkės ir besikandžiojantys vabzdžiai – daugelis Visariono mokinių užsikrėtę Laimo liga.
Kandžių žodžių savo guru negaili ir buvusi jo pagalbininkė Marija Kaprinskaja, dabar dirbanti žurnaliste Maskvoje: „Aš buvau romantikė. Bet pradžioje ten buvo daug mirties. Daugeliui mano draugų, talentingų žmonių, ten buvo blogai, kaip žuvims ant kranto. Jo bandymų tapti Dievu nevainikavo sėkmė. Dabar jis primena feodalą, o pasekėjai yra jo valstiečiai“.
Tačiau Visariono kultas per du dešimtmečius atsisakė radikaliausių savo įstatymų, teigia vietos valdžios pareigūnas Rašidas Rafikovas, atsakingas už ryšius su religinėmis grupėmis. Pasak jo, iš pradžių sektos nariai atsisakė skiepyti savo vaikus, nepripažino šiuolaikinės medicinos ir švietimo sistemos. Tačiau dabar jų principai sušvelnėjo.
„Jie taip pat apleido griežtą vegetarizmą. Dabar moterims ir vaikams leidžiama vartoti pieno produktų, - sako Rašidas. - Žinoma, vis dar yra daug problemų. Jie gyvena pernelyg atokioje vietovėje. Neužtenka misti vien riešutais, uogomis ir grybais“.