Štai ką papasakojo Rosa Feltmann. Ji augina keturis vaikus – du savus ir du savo draugo. Abu dirba Danijos geležinkelių bendrovėje. Susipažino prieš penkerius metus, kai R.Feltmann grįžo į Kopenhagą iš Graikijos, kur 11 metų dirbo striptizo šokėja. „Kai man suėjo 29 metai, - sako ji, - nusprendžiau, kad laikas sustoti ir užsiimti kažkuo kitu“.
R.Feltmann pirmą kartą drabužius už pinigus nusimetė būdama 18 metų. Laikraštyje ji rado darbo skelbimą, siūlantį jaunoms merginoms užsidirbti daug neapmokestinamų pinigų. Taip ji atsidūrė viename Salonikų bare, kur klientus aptarnauja iki pusės apsinuoginusios padavėjos.
„Pernelyg tam neprieštaravau, nes neturiu didelės krūtinės“, - sako ji. R.Feltmann pramoko graikų kalbos, o vėliau ir šokti striptizą. Pasak moters, jai buvo geriau būti apžiūrinėjamai nei grabinėjamai. Ji užsidirbdavo solidžias algas, šoko įvairiuose baruose ir negalvojo apie ateitį. Kol vieną dieną pabudusi apstulbo: „Po metų man jau bus 30!“
Tą patį vakarą, užuot traukusi į striptizo klubą, ji sėdo į lėktuvą, skrendantį atgal į Kopenhagą. Ir todėl praėjusį savaitgalį R.Feltmann sėdėjo scenoje Kopenhagos Karaliaus parke, vilkėdama juodus marškinėlius su užrašu „Pasiskolink mane“. Ir tai dar ne viskas. „Mano užpakalis iškabintas visoje Kopenhagoje“, - sako moteris.
Išties, visame mieste pilna plakatų, kuriuose matyti R.Feltmann sėdynė – ji avi aukštakulnius ir stovi tarp panko ryškiai raudonais plaukais ir nuo galvos iki kojų apsimuturiavusios musulmonės. Sveiki atvykę į „Gyvąją biblioteką“.
„Viskas prasidėjo nuo smurto“, - prisimena projekto iniciatorius 36 metų Ronnis Abergelas. Marokiečio ir danės sūnus studijuoja žurnalistiką Odensės universitete, bet kai 1993 metais buvo subadytas jo draugas, R.Abergelas su keturiais bendraminčiais įkūrė organizaciją „Sustabdykite smurtą“, kurios tikslas – mažinti tarprasinę neapykantą. Nuo to laiko R.Abergelas aktyviai įsitraukė į tolerancijos skatinimą, jis mokyklose skaito paskaitas apie konfliktų sprendimą ir organizuoja koncertus. Tiesą sakant jis tiek daug laiko praleidžia organizuodamas politinius renginius, kad nėra tikras, jog kada nors pavyks pabaigti studijas universitete.
„Gyvosios bibliotekos“ idėja kilo 2000 metais, kai Roskildės festivalio – vieno didžiausių Europoje roko ir popmuzikos koncertų – organizatoriai paprašė R.Abergelo grupės sugalvoti veiklos, kuria galima būtų sudominti festivalio svečius.
Dialogas pasirodė esantis geriausias būdas skatinti tolerancijai, todėl buvo sugalvota danus suvesti su žmonėmis, prieš kuriuos jie gali turėti išankstinių nusistatymų. Akcijos moto – nespręsk apie knygą iš jos viršelio. „Norime atverti žmonėms akis, norime kovoti su jų prietarais, - sako R.Abergelas. - Bendraudami vieni su kitais jie iš naujo įvertina savo nuostatas“.
Praėjusį savaitgalį Kopenhagos gyventojai iš „Gyvosios bibliotekos“ galėjo pasiskolinti R.Feltmann ir dar 55 „knygas“. Nemokamas renginys vyko parke, o visi, norintys pasiklausyti įdomių žmonių gyvenimo istorijų, teturėjo užrašyti savo vardą sąraše. Akcija daugiausia susidomėjo vaikai ir paaugliai, kurie atėjo pabendrauti su žmonėmis, tarp kurių, be R.Feltmann, buvo viena musulmonė, hiphopininkas, anoniminių alkoholikų klubo narys ir homoseksualus žydas. Danai mielai klausėsi, kaip šie žmonės gyvena, kaip pasikeitė jų gyvenimai – arba kaip jie norėtų pakeisti savo gyvenimus.
R.Feltmann buvo ypatingai gerai „skaitoma“ - jos „skaitytojai“ keitėsi kas pusę valandos. Šiek tiek ilgiau užtrukdavo susidomėjusieji Mameto istorija. Jis gimė prieš 29 metus Irane, o būdamas šešerių su mama ir dviem broliais atvyko į Daniją. Pirmuosius tris mėnesius šeima gyveno krovininiame laive, o vėliau keletą mėnesių praleido pabėgėlių stovykloje.
Mametas yra persas, musulmonas, pabėgėlis – ir nekilnojamojo turto agentas. Lankydamas danišką mokyklą jis buvo smulkiausias tarp bendraklasių, kurie dažnai prie jo kabinėdavosi ir netgi įmesdavo į šiukšliadėžes. Saldžiausias kerštas Mametui yra jo sėkmė. Pernai jis įsigijo 50 proc. stambios nekilnojamojo turto bendrovės akcijų ir tikisi greitai perimti likusią pusę. Jis dirba 80 valandų per savaitę, o pasitaikiusią laisvą minutę praleidžia su šeima. Prieš tris savaites jam gimė sūnus Elias. Į savo danę žmoną jis kreipiasi „meduti kiškuti“.
Didžiausias autoritetas Mametui yra jo motina. Vos šeima paliko pabėgėlių stovyklą, ji ėmė mokytis dantistės amato. Ji antrąkart ištekėjo, susilaukė dar dviejų vaikų ir toliau dirbo dantiste. „Atvykę į Daniją neturėjome nieko, - sako Mametas. - Tiktai savo išmonę“.
46 metų Peterio Nimo istorijos, palyginti su Mameto ir R.Feltmann, nėra tokios egzotiškos. Jis studijavo pagyvenusių žmonių priežiūrą, bet būdamas 24 metų prisijungė prie policijos pajėgų. Šiuo metu Danijos policijos akademijoje jis moko jaunuosius kadetus. Ir kiekvienas, jeigu tektų būti suimtam, norėtų, kad šią nemalonią procedūrą atliktų toks policininkas kaip P.Nimas – malonus, draugiškas ir kalbus žmogus.
P.Nimas sako, kad nebijotų įžengti net į Kristianiją – autonomišku pasiskelbusį Kopenhagos rajoną, kuris liūdnai garsėja dėl atviros prekybos marichuana ir dažnomis riaušėmis – bet nejaučia poreikio ten eiti.
Vietoj to P.Nimas reguliariai patruliuoja kitame daug problemų keliančiame Niorebro rajone. Šioje Kopenhagos senamiesčio kaimynystėje esančioje zonoje gyvena daug imigrantų iš Artimųjų Rytų ir čia pastaruoju metu nepaprastai padaugėjo žiaurių nusikaltimų.
Beveik visi Niorebro gyventojai yra padorūs žmonės, sako P.Nimas. Sunkumų kelia tik koks pusė procento gyventojų ir tarp jų tik 50-70 žmonių yra užkietėję nusikaltėliai. Tad kodėl dauguma nesutvardo niekdarių mažumos? Kodėl tūkstančiai padorių imigrantų leidžiasi terorizuojami nedidelės šutvės? „Nes jie bijo, - paaiškina P.Nimas. - Ir todėl, kad gaujos pašalina kiekvieną, kuris stoja skersai kelio arba pasiskundžia policijai“.
P.Nimo nuomone, sunku ką nors padaryti, kad gaujos būtų suvaldytos. Galima tik pamėginti užkirsti kelią jaunų žmonių iš gatvės verbavimui. Šalies ir miesto valdžia skiria milijonus kronų šimtams įvairių projektų, siekdama suteikti Niorebro jaunimui alternatyvą gaujos gyvenimui – nuo sportinės veiklos iki galimybių toliau mokytis.
P.Nimas pripažįsta, kad gaujų veikla nė kiek neslūgsta. Vis dėlto jis džiaugiasi, kad jų padaromų nusikaltimų nedaugėja. O kai gaujos susimuša tarpusavyje – ką jos mėgsta daryti – policija paprastai nusuka žvilgsnį. „O ką galime padaryti? - klausia P.Nimas. - Negalime jų paprasčiausiai išmesti iš Danijos. Jei taip padarytume, “Amnesty International” arba “Human Rights Watch” organizacijos iškart mus paduotų į Europos žmogaus teisių teismą“.
Dėl šių priežasčių P.Nimas sutinka dalyvauti „Gyvosios bibliotekos“ projektuose – vilkėdamas uniformą. Jis tikisi susitikti su bent keliais jaunuoliais iš Niorebro ir įtikinti juos, kad „gangsterio arba narkotikų prekeivio gyvenimas nėra geras pasirinkimas“.