Todėl visai nereikia stebėtis vis žiaurėjančiais kaimo žmonių nusikaltimais – jei ir toliau niekas nesiims spręsti socialinių problemų, nusikaltimų dažnumas ir žiaurumas tik augs.
Žinau, kad lietuviai labiausiai bijo kalbėti apie savo trūkumus ir tamsiąsias puses. Dar prisimenu mokyklinius laikus, kai prieš atvykstant svarbiems svečiams, auklėtoja primygtinai reikalaudavo: „Tik nepasirodykit, kokie esate“. Suprask – pasirodyti, koks esi, iš principo yra nenormalu.
Šia proga labai norėtųsi pacituoti H. de Balzacą: „Pripažinęs savo silpnumą, žmogus tampa stipresnis“. Stiprybės, tautiečiai! Tačiau jei didmiesčiuose po truputėlį įsigali drąsa kalbėti viską, ką nori, kaime apie tai galima tik pasvajoti.
Būtent dėl to dar labiau norisi „iškelti“ į dienos šviesą tuos kaime vykstančius procesus, kurie sąmoningai ar ne, bet yra slepiami ir nerodomi plačiajai visuomenei, tarsi jų nė nebūtų, tarsi jie neturėtų kam nors rūpėti.
Šių procesų horizonte – tai yra normalios visuomenės užribyje - dažniausiai atsiduria žmonės, kuriems su panieka ir pasišlykštėjimu „normalioji“ visuomenė prilipdo „asocialų“ etiketę. Taip sukurdama žmonių, kurių niekam nereikia ir kurie niekam nerūpi, socialinį getą.
Ar tikrai asocialūs žmonės yra išimtis iš taisyklės? Nukrypimas nuo normos? Silpnavališkumo ir atsakomybės jausmo trūkumo pasekmė?
O gal visai priešingai – gal pati „normalioji“ visuomenė sukuria tuos, kuriuos vėliau drąsiai ima vadinti degradais ir nevykėliais?
Bandant suprasti, kodėl šis mažai aptarinėjamas reiškinys smarkiai progresuoja, pirmiausia reikia pabandyti suprasti, kaip tampama asocialiu atstumtuoju. Ir pradėti reikėtų įsižiūrint į pačias užuomazgas – vaikus.
Valkataujantys vaikai – natūralus šiandienio Lietuvos kaimo reiškinys. Purvini ir išbadėję, tarsi maitvanagiai, surenkantys atliekas ir šiukšles, kuriomis minta.
Jų akyse ir elgesyje mažai vaikiško naivumo. Gyvenimas anksti išmokė juos niekuo nepasikliauti.
Vienuolikametis Darius, augantis daugiavaikėje asocialių asmenų šeimoje, nepuola atvirauti apie savo gyvenimą. Pirmiausia rimtai paklausia: „Kam to reikia?“, o išgirdęs atsakymą, kelias akimirkas pamąsto ir taria: „O kas man už tai?“
Galiausiai susiderame. Nors baugščiai ir nepatikliai, jis ima dalintis savo gyvenimo detalėmis.
Jis – vyriausias iš keturių brolių, augančių nesantuokinėje šeimoje. Kad šioje šeimoje girtaujama ir smurtaujama, pats žinau, todėl apie tai neklausiu.
Daug įdomiau iš paties vaiko lūpų išgirsti, kas, jo manymu, lėmė tokią jo šeimos padėtį ir kokią savo ateitį jis įsivaizduoja.
Atsakymas nenustebina. Dėl visko kalta valdžia, porina Darius. „Nėra darbo“, - pagaliau universalią visų problemų priežastį randa pašnekovas. Jo neįtikina mintis, kad norintieji dirbti bet kuriuo atveju anksčiau ar vėliau randa darbą.
Vaikas vieną po kitos vardija priežastis, kurios jo mamai ir jos sugyventiniui neleidžia dirbi. Bet galiausiai, tarsi pavargęs nuo šių pateisinimų, rėžia: „Ai, kam čia dirbt, vis tiek nieko neuždirbsi“.
Žinoma, tai iš suaugusiųjų išgirsti žodžiai.
Kad ir kaip būtų, Darius dar lyg ir regi šviesią ateitį. „Eisiu dirbt ir užsidirbsiu“, - išpyškina prieštaraudamas prieš tai pasakytiems savo žodžiams. Kai paklausiu, ar ketina baigti mokyklą ir kokį darbą dirbs, kiek padvejojęs paaiškina: „Nemėgstu mokytis, nieko aš ten nesuprantu. Man geriau dirbt“.
Vaikas darbams neišrankus. Kad tik gerai mokėtų. Nesinori jam atskleisti ekonominio dėsnio, jog už juodą darbą daug nemokama.
„O jei niekur negausi darbo, ką tada veiksi?“ - klausiu.
„Nežinau...“ Dariaus veide šmėsteli netikrumas.
Negalima smerkti, kad nežino. Labai stebėčiausi, jei žinotų. Dar nepradėjęs gyventi Darius pakliuvo į užburtą ratą, kuriame labai sunku rasti išeitį.
Įprasta manyti, kad tvirtai siekiant tikslo – viskas įmanoma. Tačiau užsimanęs vaikščioti vandens paviršiumi, antruoju Mesiju netapsi. Paskęsi.
Darius – ne išimtis iš taisyklės. Tai patvirtina, kad ir toks faktas: daugiau negu 30 proc. kaimo vaikų šiandien Lietuvoje jau mokomi tik pagal adaptuotas mokymo programas.
Faktas šokiruojantis, todėl dažniausiai nutylimas. Lietuvos kaime – ne sodybų tuštėjimo metas. Čia bręsta labai rimta socialinė tragedija. Degraduojančių asmenų tik daugėja ir visai nepanašu, kad artimiausiu metu ši padėtis imtų keistis.
Įdomu, kodėl iki šiol niekam nekilo mintis pasidomėti, kas lemia tokį katastrofišką kaimo vaikų protinių gabumų silpnėjimą.
Juk tie „adaptuoti“ moksleiviai – tikėtina – greičiausiai papildys asocialių piliečių gretas. Bet, priešingai nei Holivudo filmuose, kur panorėjus galima tapti Dievu, gyvenime iš norų mažai naudos.
Darius norėtų, kad jo šeima gyventų ne ankštame seniūnijos paskirtame dviejų kambarių bute, kur „viskas supuvę“, bet normaliame name, turėtų pinigų ir t.t. Žinau, kad jei ne drovumas, vaikas prisipažintų ir tai, kad svajoja valgyti, kaip ir kiti vaikai - bent tris kartus per dieną.
Tačiau dažniausiai pavalgo tik kartą - mokykloje. Tiek, kiek duodama, ir dar kiek lieka nuo kitų, ne tokių alkanų mokinių. Ir dvylika koldūnų porcijų mažamečiui – ne riba.
Kaip Dariui integruotis į europinę visuomenę, jeigu jis jau gimė asocialioje šeimoje ir niekas neketina ištiesti jam pagalbos ranką? Jeigu jo pasaulėvaizdį ir vertybes formavo asociali šeima ir iš kitos pusės – „asocialus“ atstumianti visuomenė.
Darius nemėgsta mokyklos, nes ir pati mokykla Dariaus nemėgsta. Tiek mokytojai, tiek normalių šeimų vaikai.
Baigę mokyklą, tokie vaikai, kaip Darius, tampa laisvai samdomais darbininkais.
Nereguliarus ir jokių socialinių garantijų neteikiantis darbas – ne pagrindinė tokio gyvenimo blogybė. Daug blogiau tai, jog tuomet pradeda sklaidytis vaikiškos „dirbsiu ir užsidirbsiu“ iliuzijos. Imama girtauti, vogti, kartais – ir vartoti narkotikus.
Nors jokių oficialių skaičių nėra, tačiau neabejotina: iš asocialių šeimų į normalią visuomenę perėjusių – vienetai.
Daugelis taip ir lieka ten, kur gimė ir užaugo. O vieninteliu pajamų šaltiniu tampa pašalpos už vaikus. Beje, tai – pagrindinis asocialių šeimų pragyvenimo šaltinis.
Apie šią problemą dažniausiai tylima, nes atrodo, kad jai neįmanoma rasti jokio sprendimo. O kvailiausia tai, jog normalioji visuomenės dalis tiki, kad geriama ir degraduojama savo noru, tarsi tai būtų smagus ir linksmas užsiėmimas - girtauti. Tarsi tie, kuriuos įprasta vadinti „asocialais“, nesupranta, koks apverktinas ir bjaurus yra jų gyvenimas.
Jie tai supranta. Kaip supranta ir tai, jog be svaigalų būtų dar sunkiau pakelti savo skurdą ir neviltį.
Asocialumas kyla ne iš silpnavališko lengvabūdiškumo – tai yra natūrali esamų socialinių santykių pasekmė. Tai neįvykusi integracija į normalią visuomenę.
Mano kalbintas Darius greičiausiai taip pat taps girtuokliu ir atstumtuoju, nes niekas jo nepakvies užeiti į normalų gyvenimą. Kas turėtų rūpintis tokių vaikų kaip Darius priėmimu į normalią visuomenę? Valstybė? Pati visuomenė?
Retorinis klausimas – kiekvienam iš mūsų.