„Augo vaikų namuose. Išėjo į gyvenimą su kumščiais prasiskinti sau kelio, o kaip skinsis kumščiais kelią neišgėręs, - mėgina tyliojo Sergejaus gyvenimą trumpai nupasakoti nuo priklausomybės kenčiančių žmonių bendruomenės vadovas Remigijus Kulakauskas. - Gijimas prasideda tada, kai žmonės patiki, kad yra meilė“.
Alkoholikus maitinančią motiną palaiko vaikai
Kai žiūriu į 67 metų Elenos Dirmeikienės veidą, neabejoju, jog egzistuoja nesavanaudiška meilė. Elena apsirengusi mėlyna suknele, persijuosusi šiuolaikišku juodu diržu, kaklą padabinusi juodais karoliais. Tačiau labiausiai ją puošia švytinčios akys. Ko čia švytėti - negi dėl to, kad sekmadieniais į jos dviejų aukštų namelį Kražiuose pietauti susirenka besigydantys alkoholikai?
Vakar Elena visą dieną ruošė vaišes. Jau trejus metus ji gamina tiems, kurie jai už tai nesumokės nė cento. Taip, teisingai perskaitėte. Nė cento. Gal ji turi per daug pinigų? Iš kuklaus namų apstatymo taip neatrodo.
Kai paprašiau jos papasakoti apie sekmadienio vaišes, Elena pakvietė kartu papietauti. Lėtai kramtau ir mėgaujuosi skoniu. Kaip mamos gaminta. Kotletai su bulvių koše, švieži pomidorai ir agurkai, kiaušinio plakinyje apkepti cukinijos griežinėliai. Paskui - kava arba arbata, baltas kaimiškas sūris ir traškūs naminiai vafliai.
„Truputį užsienyje gyvenantys vaikai padeda“, – aiškina Elena. Ji užaugino keturis vaikus, kurie dabar gyvena Vokietijoje. „Kitiems vaikai kaip tik neleistų su alkoholikais bendraut, o man sako – mama, nenutrauk to“, – moteris pasakoja, kad sūnus iš Vokietijos bendruomenei parvežė tris dviračius, čiužinį, radiją.
Tokios veiklos prasmingumu sunkiau įtikinti kaimynus. „Viena moteris man pradėjo sakyti – ką tu čia remi tuos alkoholikus, geriau remk vaikų namus. O ji priklauso „Caritas“. Pala pala – sakau aš jai – tai jūs čia į „Caritas“ visus pijokus susikviečiat. Aš tai remiu tuos, kurie jau negeria“, – kvatojasi Elena, prisiminusi ištįsusį pašnekovės veidą.
Kartais žmogus turi pasiekti dugną
Negi nė vienas jų vėl neiškrypsta iš doros kelio? „Elena – drąsi moteris. Kitos išsigando – latrai apvogs, primuš, užmuš“, – Remigijus nusišypso namų šeimininkei. Jis nespalvina tikrovės rožinėmis spalvomis – pripažįsta, kad daugelis vėl nuslysta atgal. Neramiausi tie, kurie bendruomenėje atsiduria kitų įkalbėti – jie nejaučia būtinybės keistis.
„Ilgai nemačiau žmonos, buvau išsiskyręs. Reikėjo man išsiskyrimo liudijimą paimt. Nuvažiavau ir man pasakė, kad žmona mirusi. Taip ir pradėjau gert“, – pasakoja Valentinas, kai paklausiu, kaip jis tapo priklausomas.
„Nesuprantu aš čia kažko. Tai sužinojot, kad žmona mirusi ir iš džiaugsmo pradėjot gert?“ – pašiepia jį namų šeimininkė Elena. „Ne, ne iš džiaugsmo, aš norėjau su ja pabendrauti, susitikti“, – sutrikęs ima gintis pavargusio veido liesas vyriškis.
„Patraukiu juos per dantį, bet reikia atsargiai, nes galima greitai įžeisti, - vėliau pašnibžda Elena. - Esu griežta ir nemelagė. Sakau - jeigu galvojat meluoti, tai geriau išvis nieko nesakykit. Aš suprasiu, jeigu meluosit“.
Blogiausia yra tai, kad dažnai meluojame ne kitiems, o patys sau. „Prisikuriam visko ir tomis fantazijomis patys patikime“, – taria raumeningas ir tvirtas 45 metų bendruomenės vadovas Remigijus. „Aš esu latras“, - jis nevynioja žodžių į vatą. Tačiau tą suprato labai pamažu. „Galvoju, kad žmogui reikia pasiekti dugną, kad jis galėtų nuo to dugno atsispirti“.
Dabar jo veide neįžiūriu, kad jis buvo pasiekęs tą dugną. Gal kančios žymės iš veido gali pranykti? Jau aštuoneri metai, kai Remigijus nustojo laistyti savo gyvenimą svaigiais lašais.
Žingsnis į laimingesnį gyvenimą - atsiprašyti
Kur yra tas dugnas? „Dugnų yra daug - vieną pramuši, atsitrenki į kitą. Vienam dugnas yra skyrybos su žmona, antram – darbo praradimas, o trečiam net raustis po konteinerius ne dugnas, o verslas“, - aiškina Remigijus, kuris pats ilgai negalėjo pripažinti esąs bejėgis prieš alkoholį.
Kai jo ėmė vengti žmona ir draugai, manė, kad visi aplink yra idiotai ir jo nesupranta. „Atrodė, kad pirmiausia reikia užmušti žmoną ir uošvienę, tada prasidės kitoks gyvenimas. Alkoholizmas yra puikybės liga“, – Remigijus prisimena tuomet net galvojęs apie išėjimą iš gyvenimo.
Pagiringas vyriškis dažnai suklupdavo bažnyčioje. Jis nesigailėjo dėl gėrimo. Gailėjosi savęs, kodėl jam taip gyvenime nesiseka. „Tačiau dabar dėkoju Dievui, kad neapleidau Bažnyčios. Kartą Šiluvoje įvyko tarsi nušvitimas, aš supratau, kad man reikia keisti gyvenimą“.
Remigijus nuvyko konsultuotis pas psichologus ir suprato savo ligos esmę. Tai – puikybė. „Susitikdavome su draugais ir girdavomės savo nuopelnais – ką nusipirkom, kur slidinėt važiavom. Kas geriau pameluos, tas bus populiaresnis. Varydavom ant žmonų, visiškai nematydavom, kokie „gluši“ padarai patys esame“.
„Pirmas žingsnis – pripažinti, kad esi alkoholikas, antras – atsiprašyti žmonos, trečias – atsiprašyti uošvienės, – pokštauja namų šeimininkė Elena. – Aiškinu jiems, kad jeigu žmona su kitu negyvena, atsiprašykit ir gyvenkit. Jie sako, kad jų žmonos blogos, bet aš netikiu – kuris vyras pasakys, kad jo žmona gera“.
„Aš galiu pasakyti, kad mano žmona gera, tik aš per gėrimą ją padariau blogą“, – paprieštarauja Remigijus. Su buvusia žmona jis yra išsiskyręs, tačiau susitinka draugiškai pasikalbėti. „Ir savęs nekaltinu, kad taip atsitiko. Braukiu brūkšnį ir toliau gyvenu. Alkoholikai labai save kaltina, jie jaučiasi nieko neverti. Tačiau savigrauža tik veda į bėdas“.
Žmonės nori būti mylimi, bet nemoka mylėti
„Mano paprasčiausia istorija“, – taip pradeda pasakojimą devyniolikmetis Karolis. Veidas tebeatrodo kūdikiškai nekaltas. Tik akys liūdnos. Tačiau man jo istorija skamba šiurpiausiai iš visų. Nuo dvylikos iki šešiolikos metų jis vartojo narkotikus. „Esu išanalizavęs, kodėl pradėjau. Norėjau pasirodyti ne žemesnis už draugus, kad būčiau toks jau „bachūras“.
Noras iškilti nudrėbė į dugną. Norėdamas gauti dozę, Karolis ėmė vogti. Šešiolikos atsidūrė reabilitacijoje. Gydymas padėjo – narkotikų jis nebevartoja. „Bet atkritau su alkoholiu. Nepasisekė su mylimąja ir ėmiau gerti“.
Bendruomenės vadovas Remigijus primena A.Sent Egziuperi pasaką apie mažąjį princą. Lapė pakvietė mažąjį princą atsisėsti prie urvo ir tiesiog sėdėti. Ji pripras ir tada ilgėsis. „Mes nemokame tyrinėti kito žmogaus taip santūriai. Iškart puolame, griebiame, norime turėti. Meilė yra atsidavimas, tarnavimas. Žmonės bijo tapti silpni ir dėl to šie dalykai tokie nepopuliarūs mūsų visuomenėje“.
Vaikystėje jie tegavo meilės surogatą. Jų tėvai nesuprato, kad vaikams reikia ne daiktų ir pinigų, o meilės. Tie vaikai užaugo ir susiradę antrąją pusę norėjo būti mylimi, bet ne mylėti. Ypač vyrai. „Mamos spaudžia dukras, bet dažnai lepina sūnus. Išėję į gyvenimą jie temoka namuose tik sėdėti ant sofos ir galvoti, kad žmona lakstys apie jį ir dar bus gera lovoje“, - apie tai Remigijus dažnai kalba savo globotiniams.
Priklausomybę nuo alkoholio gali pakeisti priklausomybė nuo Dievo
Netoli Kražių esančiame Bielskiškių kaimelio sodyboje rytas prasideda anksti - 6 val. Dienotvarkė čia griežta: malda, pusryčiai, pasikalbėjimas apie jausmus, dienos darbų išsidalijimas, darbas, pietūs, kelios poilsio valandos, anoniminių alkoholikų grupė arba Biblijos skaitymai. R.Kulakauskas reikalauja, kad dešimtą vakaro visi gulėtų savo lovose.
Už gyvenimą bendruomenėje mokėti nereikia. Tik privalu nelengvai dirbti ūkyje. „Štai iškasėme bulves, visą žiemą jomis maitinsimės. Atvažiuos geras žmogus, paliks šimtelį, draugai atveš kruopų“, - pasakoja sodybos savininkas Remigijus.
Gyventi į kaimą Remigijus išvažiavo po skyrybų su žmona. „Neturėjau planų, bet tik dėl savęs gyventi buvo nebeįdomu. Paprašė prieglobsčio vienas alkoholikas“. Dabar į bendruomenę gali atvykti visi, kenčiantys nuo priklausomybės ir išbūti daugiau kaip pusę metų.
Darbas ir malda - tokie Remigijaus „vaistai“. „Nesu naujasis Kristus, nesu daktaras, galiu tik pagelbėti, parodydamas tą kelią, kuriuo ėjau pats. Geriausia čia prabūti devynis mėnesius. Per tokį laiką pasikeičia žmogaus supratimas. Tačiau parazituoti neleidžiu“, - jei Remigijus mato, kad žmogus sustiprėjo, jis padeda rasti darbą, gyvenamąją vietą ir atsisveikina.
Aštuoneri metai ir septyni mėnesiai - Remigijus gali tiksliai pasakyti, kiek laiko trunka jo gyvenimas be alkoholio. „Mes, alkoholikai, sakome, kad esame vieną dieną blaivūs. Jei paimčiau „čierkiuką“, vėl atsigulčiau patvory“. Tačiau nesergantys žmonės to nesupranta. „Pasitinka draugai: labas, einam, reikalas yra, padarysim, ką tu čia blūdiji, normalus tu bičas, joks tu ne alkoholikas, ką tu nupezai. Tris mėnesius sugebėjai negert, tai ir visą gyvenimą sugebėsi“.
Vadovas aiškina, kad išėjęs iš bendruomenės žmogus turi turėti keturis dalykus – jį supratingų draugų ratą, būstą, darbą ir Dievą. Bent tris iš keturių. Ir būtinai – Dievą. Remigijus įsitikinęs, kad be tikėjimo išsigelbėti neįmanoma. „Galbūt alkoholį pakeisiu saldainiais, bet vis tiek vargsiu nuo priklausomybės. O jei bet kokią priklausomybę pakeisiu priklausomybe Dievui, būsiu laimingas“.
Po sekmadienio vaišių Elenos svetainėje dažnai skamba šventos giesmės. Bažnyčioje giedanti moteris dažnai pasimeldžia už sveikstančiuosius. Pasveiksta toli gražu ne visi. „Būna, kad gėlių man įteikia, atsisveikina. Sakau – nenugrimzk, tik nenugrimzk. Po poros mėnesių išgirstu – jau vėl geria“, – atsidūsta Elena. Tačiau jos veidas švyti viltimi. Ji tiki tuo, ką daro.