Lrytas.lt siūlo paskaityti, kaip turtingiausiu Rusijo žmogumi buvęs M.Chodorkovskis leidžia dienas nelaisvėje, Krasnokamensko kalėjime, Užbaikalės krašte.
Signalas j5 pažadina 6 val. 45 min. Turiu valandą pusryčiams, mankštai, nusiprausti, nusiskusti ir pažiūrėti žinias. Dažniausiai valgau košę ir išgeriu kavos. Tai laikas, kai labai ilgiuosi savo vaikų, nes prieš išeidamas į darbą kartu su jais visada pusryčiaudavau.
Esu laikomas griežčiausio režimo kalėjime Rusijoje. Viena kamera tenka 3-8 žmonėms, todėl turiu mažiau negu 5 kvadratinius metrus nuosavos erdvės. Jeigu nevažiuoju į teismą, kameroje praleidžiu 23 valandas per parą. Sargyba mane išleidžia iš kameros valandai pasivaikščioti kalėjimo viduje esančiame narve ant betono. Mane nuolat stebi, kameroje be perstojo šviečia lempa. Man leidžiama pasinaudoti dušu kartą per savaitę.
Kai pavalgau pusryčius ir pažiūriu žinias, prižiūrėtojai mane išveda kelionei į teismą. Dėl saugumo procedūrų kelionė į teismą trunka dvi valandas. Atgal - vėl tiek pat. Milicija mane įgrūda į metalinę dėžę, kurios matmenys 120X80X50cm. Taip susireitęs praleidžiu keturias valandas per dieną. Visada su siaubu galvoju, kas būtų jeigu milicijos mašina patirtų avariją - tikimybė man išgyventi būtų labai trapi.
Teismo salėje mane ir buvusį mano pavaduotoją Platoną Lebedevą uždaro į didelį akvariumą iš neperšaunamo stiklo. Jis sveria 1,5 tonos, todėl teismo darbuotojai kartais pajuokauja, jog akvariumas vieną dieną tiesiog prasmegs kiauriai grindis - neatlaikys pastato perdanga. Galbūt todėl advokatų stalai nuo akvariumo patraukti per saugų atstumą.
Teismo salėje būna pilna automatais ginkluotų sargybinių. Visada spėlioju, į ką jie ketina šaudyti.
Posėdis trunka aštuonias valandas, vyksta keturis kartus per savaitę. Numatyta, kad procesas tęsis dar ir kitąmet. Žinoma, per posėdį yra numatyta pertrauka, kai galiu suvalgyti savo kalėjimo davinį: sausainiai, arbata, cukrus. Tiesa, ir greitai paruošiama košė. Aš jos ragavau. Geriau nebūčiau. Geriu vandenį.
Užaugau sovietinių inžinierių šeimoje. Tėvai nebuvo Komunistų partijos nariai ir neturėjo jokių ryšių. Per mėnesį jie gaudavo 300 rublių atlyginimą. Pusę sumokėdavo už butą, trečdalį skyrė maistui, o likusius 50 rublių turėdavo padalyti drabužiams, transportui, mokyklos knygoms ir t.t. Tada už 50 rublių buvo galima įsigyti porą kelnių. Štai kodėl aš pradėjau dirbti anksti.
Inžinieriumi tapau 1986 metais, būdamas 23-ejų. Per tą laiką iki arešto 2003 metais aš sukūriau didžiausią Rusijos naftos kompaniją „Jukos“.
Kampaniją prieš mane organizavo Kremlius. Pirmoji byla, dėl kurios buvau įkalintas aštuoneriems metams, sukurta iš godumo. Pastarąją, kurią dabar nagrinėja teismas, augina bailumas. Man gali būti skirta iki 22 metų laisvės atėmimo. Sunku suvokti, ką Vladimirui Putinui apie mane pripasakojo ir kuo jį įtikino mano priešai. Galbūt jis iš tikrųjų galvojo, kad aš rengiu valstybės perversmą. Tokia mintis juokinga, nes dvi mano paremtos opozicinės partijos geriausiu atveju per rinkimus galėjo gauti apie 15 proc. balsų. Tad panašu, kad tai buvo tik valdžios dingstis, kuri slėpė troškimą pasiglemžti sėkmingiausią Rusijos naftos kompaniją.
Manęs dažnai klausia, kodėl aš nepabėgau į užsienį. Visada maniau, kad pabėgimas reiškia savo kaltės pripažinimą. Be to, bėdoje būčiau palikęs P.Lebedevą. Taip pat vyliausi, kad stosiu prieš padorų teismą. Bet teismas nebuvo sąžiningas. Pačioje Rusijoje yra vos keli žmonės, kurie tiki, kad mano teismas buvo sąžiningas ir nešališkas.
Po teismo mane veža atgal į kalėjimą. Sveika, kamera! Turiu dvi valandas: galiu pavalgyti, perskaityti laikraščius, išsiskalbti, parašyti laiškų. Taip jau praleidau daugiau negu 2 tūkstančius dienų. Kas žino, kiek tokių manęs dar laukia?
Vienas sunkiausių dalykų yra tai, kad negaliu nuspėti ateities. Prižiūrėtojai tą puikiai žino ir sugeba psichologiškai kankinti: draudžiama turėti laikrodį, o išvesdami iš kameros jie niekada nesako, kodėl. Todėl būtina nusiraminti, atsipalaiduoti ir priimti viską taip, kaip yra.
Štai kaip aš žiūriu į kratas, kurias prižiūrėtojai atlieka pakankamai dažnai. Kai valandą pavaikščiojęs grįžtu į kamerą, pamatau, jog darbuotojai iššniukštinėjo kiekvieną kameros centimetrą, vartė mano laikraščių krūvą - čia negalima turėti teksto spalviklių ar tokio paprasto daikto kaip nešiojamasis kompiuteris. Tačiau man tai - ne bėda.
Kur kas blogiau jaučiuosi dėl to, kad savo šeimą galiu matyti vos dukart per mėnesį. Po valandą. Per dvigubą stiklą. Ir taip praslinko jau šešeri metai, išskyrus vienerius metus, kai buvau pataisos kolonijoje - ten taisyklės nebuvo tokios griežtos.
Tuo metu mano sūnus vedė, dukra studijuoja universitete, o mano jauniausi vaikai pradėjo eiti į mokyklą. Mano tėvai nejaunėja. Niekas, išskyrus du aukščiausius postus Maskvoje užimančius žmones, negali pasakyti, ar kada nors aš būsiu paleistas į laisvę. Todėl kalėjime gyvenu taip, tarsi būčiau nuteistas iki gyvos galvos.
Pietums - duona, sūris ir kava. Kalėjimas duoda košės ir kartais įpila žuvienės. Maistas - labai svarbu. Jeigu negauni iš laisvės maisto siuntinių, išgyventi labai sunku. Be normalaus maisto ir saulės žmogus suserga. Man pasisekė - turiu didelę šeimą, todėl, jeigu reikia, galiu padėti kameros draugams.
Leisti laiką kalėjime, būti izoliuotam nuo pasaulio - nelengva, tačiau ištverti galima. Esu įpratęs skaityti daug. Dabar skaitau daug. Savišvieta, lavinimasis ir netrikdomas mąstymo laikas yra kalėjimo pliusai.
Miegu ramiai ir nesapnuoju košmarų. Tegul slogūs sapnai ir nerami sąžinė kankina mano persekiotojus.