Buvusio vyro nuožmų būdą bei smurtą santuokoje net ir po skyrybų kentusi moteris su sutuoktiniu išsiskyrė vos gimus sūnui, daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus. Tačiau visą šį laiką garsi aktorė bendrauja su savo anyta Tatjana Suslova. Ponia Kristina su sūnumi praėjusį antradienį garbaus amžiaus moterį iš Vilniaus atvežė ir į vienturčio sūnaus laidotuves Lazdijuose.
Toks garsios aktorės žingsnis sujaudino su ja bendravusius lazdijiškius. Tačiau savo poelgio pati Kristina nesureikšmina. Taip pat nevadina to užuojauta ar gailesčiu buvusiam sutuoktiniui.
„Anyta neturi jokių artimų žmonių, tik mane su anūku. Nenoriu kalbėti apie Sergėjų, tai labai šeimyniški dalykai. Nežiūrint į visa, kas buvo, mudu su juo siejo sūnus, o tai daug ką lemia. Tvirtai žinau, kad netekties atveju, kaip šį kartą, nei aš, nei kuris kitas mano vietoje nebūtų pasielgęs kitaip“, - sakė K.Kazlauskaitė.
Surado kaimynai
Praėjusios savaitės antradienį 54 metų S.Kovaliovas buvo palaidotas senosiose Lazdijų miesto civilinėse kapinėse. Iš Lazdijų rajono savivaldybės nuomojamo bendrabučio kambarėlyje pasikorusio vyro lavoną iš vakaro aptiko kaimynai, kurie, nujausdami nelaimę dėl iš S.Kovaliovo kambario sklindančio kvapo, iškvietė policijos pareigūnus ir vietos seniūnijos darbuotojus.
Pirminiais teismo medicinos ekspertų duomenimis, stipriai apiręs lavonas tvankiame kambaryje prabuvo ne mažiau kaip savaitę. Lazdijų rajono apylinkės prokuratūra atlieka ikiteisminį tyrimą S.Kovaliovo mirties priežasčiai nustatyti.
Laidotuvėmis rūpinosi seniūnija
54 metų S.Kovaliovą palaidojo atskiroje kapinių eilėje, šalia kitų tokių, kaip jis - vienišų ar gyvenimo užribyje atsidūrusių lazdijiškių. Jų kapus tvarko tik dievobaimingos parapijietės, kapinių prižiūrėtojas ar prieš Vėlines įvairias akcijas rengiantys politikai.
„Ponia Kristina paskambino į mūsų seniūniją. Ji mūsų paprašė dviejų dalykų – palaukti jų atvykimo ir nelaidoti velionio prie kapinių tvoros. Mes taip ir padarėme“, - sakė Lazdijų miesto seniūnė Vaida Gazdziauskienė ir jos pavaduotoja Irena Šarkelienė, kurioms pirmosioms teko rūpintis S.Kovaliovo laidotuvėmis.
Vienišų ir gyvenimo užribyje atsidūrusių lazdijiškių laidotuvių rūpesčiai – viena iš seniūnijos darbuotojų darbo kasdienybių. Kasmet seniūnijoje atsiranda po keletą asmenų, kurių laidotuvėmis rūpinasi seniūnijos darbuotojai. Ir ne visuomet tai būna vieniši, artimųjų ar giminių neturintys senoliai. Lazdijų miesto seniūnė Vaida Gazdziauskienė neslepia, kad dažniausiai tenka rūpintis asocialiai gyvenusių asmenų laidotuvėmis.
„Dedame daug pastangų, kad surastume tokių mirusiųjų artimuosius, tolimus gimines. Ir šiuo atveju – pirmiausia suradome ir susisiekėme su Sergėjaus motina, o po kelių valandų sulaukėme ir ponios Kristinos skambučio. Labai paprasta, šilta ir maloni moteris. Tai, kad ji, nepaisant praeityje patirtų skriaudų ir nuoskaudų, atvyko ir rūpinosi buvusio vyro laidotuvėmis, mus sujaudino. Ne kiekviename žmoguje rastume tiek kilnumo, žmogiškumo. Jos anyta visą laiką ją vadino Kristinočka, sako, ji – mano angelas“, - apie susitikimą su žinoma aktore pasakojo Lazdijų seniūnijos darbuotojos.
Devyni nuopolio ratai
Į Lazdijų rajoną S.Kovaliovas atvyko prieš keletą metų ir apsistojo tuomet klebono Vidmanto Strioko prižiūrėtoje Rudaminos parapijoje. Iš pradžių klebonijoje kūrenęs krosnis, tvarkęs bažnyčios aplinką, vėliau vyras apsigyveno pas vieną vietos moterį.
Vienu momentu S.Kovaliovas net oficialiai dirbo vienoje privačioje šeimos klinikoje Lazdijuose masažuotoju. Tačiau ūmus charakteris, priklausomybė nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų darė savo.
Lazdijų Šv.Onos parapijos klebonas Gintaras Urbštas neslepia – ne kartą ir jis pats, ir kiti jo pažįstami kunigai bei jį priglausdavę lazdijiškiai nukentėjo nuo S.Kovaliovo. Vyras pastogę ir maistą jiems suteikusius geradarius nesibodėjo ne tik apvogti, bet ir ranką prieš juos pakelti.
„Paskutinį kartą Sergėjų mačiau rugsėjo 3-iąją. Ėjau per bažnyčią į klausyklą klausyti išpažinčių prieš Mišias, kai jis per visą bažnyčią priėjo prie manęs. Nuo jo stipriai trenkė alkoholiu. Sako, kunige, duok man patepimą. Sakau, luktelk, prieik po Mišių, pakalbėsime. Tai jis tik piktai kažką sumurmėjo ir apsisukęs išlėkė iš bažnyčios. Daugiau jo nemačiau. Bijau, kad tada jis ir pakėlė ranką prieš save“, - lrytas.lt sakė klebonas G.Urbštas.
Šiandien dvasininkas sako jaučiąs savotišką gailestį, kad tuomet pirmenybę suteikė prie klausyklos laukiantiems parapijiečiams nei girtam S.Kovaliovui. Tačiau, teigia G.Urbštas, iki tol jis ne kartą susidūrė ne tik su Sergėjaus apgavystėmis, bet ir įžūliu melu.
„Sekmadienį meldžiausi už jį per šventas Mišias“, - prisipažįsta klebonas G.Urbštas. Jis kartu su negausia laidotuvininkų palyda palydėjo velionį ir į kapines, pašventino kapo duobę. Palaidoti krikščioniškai kunigo ne kartą yra prašęs pats Sergėjus.
„Jis prašė Rudaminos kunigo, kad pastarasis jį priimtų į Katalikų bažnyčią. Ėjo kelis kartus išpažinties, priimdavo komuniją. Jį traukė bažnyčios, tą mačiau pats ir tai paliudijo jo buvusi žmona K.Kazlauskaitė. Vyras pasakojo, kad vienu momentu išpažino graikų stačiatikių tikėjimą. Tačiau priklausomybė nuo svaigalų ėmė viršų“, - atsiduso klebonas.
Lietuvių tauta gailestinga
Kodėl taip atsitinka, kad gyvenimo užribyje atsidūrę asmenys, per savo gyvenimą skaudžiai įskaudinę ir nuskriaudę ne vieną artimą, po mirties sulaukia ne tik savo buvusių aukų, bet ir visai svetimų asmenų, net oficialių valdžios institucijų dėmesio?
„Lietuviai gailestinga tauta. Juo labiau, kad dauguma deklaruojame esą katalikai. Atgaila, atleidimas, gailestingumas, krikščioniška moralė, galų gale, jei norite, paprasčiausias bendražmogiškumas – visa tai yra būdinga ne atskiriems, pavieniams asmenims, bet visai lietuvių tautai“, - lrytas.lt tvirtino Lazdijų sveikatos centro gydytojas psichiatras Vladimiras Bobrovas.
Jis neslepia, kad sužinojęs apie ilgamečio savo paciento S.Kovaliovo mirtį, ant jo kapo uždegė žvakę.
Pasak gydytojo, 54 metų S.Kovaliovui buvo galima daug ko pavydėti. Ne tik garsaus rusų disidento vardo ir pavardės, vedybų su garsia aktore, pažinties su daugeliu iškilių Dzūkijos žmonių: „Kažkas pasirūpindavo jo dokumentais negalios išmokoms gauti, šelpdavo pinigais vaistams, drabužiais. Jis sugebėjo gauti socialinį būstą, nors iki šios vasaros nebuvo net deklaravęs gyvenamosios vietos mūsų rajone. Kiek šiandien žmonių stovi eilėje mūsų rajone būstui gauti? Net kapinėse šie gyvenimo užriby atsidūrę asmenys gavo „blatą“ – atgulė senosiose kapinėse, šalia žinomų XIX–XX a. lazdijiškių. Tarsi kokiose Rasų kapinėse. Štai jums ir atsakymas.
Tai mūsų tautos identitetas – pakelti suklupusį, atjausti jį, jo gailėtis. Tačiau kartu – ir atsukti antrą žandą, kai gauni per pirmąjį. Visa Lietuvos istorija tokia. Užtat klesti ir „Bėdų turgus“, ir „Atleisk“ ar „Gyvenimo būdas“. Kalbant apie ponią Kristiną, aš negaliu nesižavėti šios moters tvirtybe, kilnumu ir gerumu. Duok, Dieve, daugiau mūsų tautai tokių kaip Kristina“.