Menininkų gyvenimo pilnatvė - Lepelionių vienkiemyje

Ant asfalto – mieste – užaugusią porą bei jos kūrybą gamta turtina, keičia, savo cikliškumu kreipia į senąją lietuvių pasaulėjautą, tuo pačiu – grąžina tradicijas. „Pritapom prie gamtos ir mums čia gera. Kaimas dar daug atradimų žada“, – atsisveikindami taria Dalia ir Nerijus, nuotaikingos, skaidrios nuotaikos, bet mąslių meno darbų iš vilnos, medžio, bronzos autoriai. Jų pačių akyse daug džiugesio – to paties, kuris tvyro prie jų trobos ir ją gobiančio šimtamečio klevo.

„Gyvenimas po klevu“, – Romualdo Granausko apysakos pavadinimu išorinį savo būvį apibūdina Dalia ir Nerijus. Iš tiesų kaip diena ir naktis skiriasi jų gyvenimo po klevu ir apysakos prasmės. Rašytojas apysakoje „Gyvenimas po klevu“ nostalgiškai atsisveikina su iš pamatų verčiamomis tradicinėmis kaimo, o ir tautos vertybėmis, o jaunieji Lepelionių vienkiemio gyventojai Dalia ir Nerijus jas labai brangina ir iš esmės – ne išoriškai – gaivina. Jie tiesiog jose gyvena ir jomis persismelkę. Kaip?

Visas vienkiemis – lyg iš Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse perkeltas: rąstų trobesiai, medinis šulinys su svirtimi, pynučių tvoros, senovinio darželio gėlės. Trobos vidaus sienos – nuogų rąstų, lubos – tokių pat lentų: nei dažytų, nei lakuotų. Asla plūktinė.

Baldai senoviniai – ir ilgasis stalas su suolais, ir kanapa, kietoji lova, ir pasaulio medžių atvaizdais gražintosios skrynia, indauja. Kiek puodynių puodynėlių, liktarnų, kitų senoviškų lietuviško kaimo rakandų, tik jie, kaip ir didesnieji, nors, atrodytų, yra muziejiniai, tarnauja savo jauniesiems šeimininkams. Anksčiau jie priklausė čia nuo 1925 metų gyvenusiai šeimai – auksinių rankų staliui ir darbščiajai audėjai.

„Jos audiniais visą apylinkę galima būtų užkloti“, –pasakoja Dalia Visockaitė, šiuose namuose tapusi puikia verpėja, audėja. Šių amatų senieji įrankiai – verpimo ratelis ir staklės – taip pat troboje. „Kuo tik mes čia netapome – net veterinarais“, – didžiuojasi Nerijus ir Dalia, iš profesijos skulptoriai.

Jie, 2000 m. grįžę iš kelionės po Alpes, užsidegė noru gyventi gamtoje – taip juos pavergė tenykštė aplinka. Tada abu studijavo Vilniaus dailės universitete. Abiejų tėvai bei pažįstami protino porą, kai ji netruko įsigyti dėstytojo prirodytą sodybą vienkiemyje ir nutarė joje gyventi, – ragino to daryti, neva pirma studijas reikia baigti.

Lepelionių vienkiemis porą sužavėjo iš pirmo žvilgsnio. Sodyba, mirus jos šeimininkams, trejus metus buvo negyvenama. Dalia ir Nerijus pasiėmė metų trukmės akademines atostogas, kad ją sutvarkytų. Paskui, tęsdami studijas, dažną dieną važiuodavo po 70 kilometrų į paskaitas Vilniuje ir atgal. Po metų vėl pasiėmė akademines atostogas tam pačiam tikslui – mielai bendro gyvenimo gūžtai gražinti. Lėšų užsidirbdavo restauruodami senus baldus. Mat širvintiškė Dalia buvo baigusi šią specialybę Kaune. Vilnietis Nerijus netruko jos išmokti iš Dalios, juk nuo mažens jautė silpnybę senienoms.

Pora skulptūros studijas baigė 2004 m. Tais metais į savo 2 ha sodybą iš Aukštadvario parsivežė 10 avių. „Mėsai – ji labai sveika. Manėme, žolės pakanka – tegu ganosi. Vėliau ėmėme sukti galvas, kaip vilną sunaudoti“, – sako avių ūkio savininkai, iškarštą vilną paverčiantys paveikslais, skulptūromis, dėžutėmis, šaliais, riešinėmis, auskarais, segėmis. Jų avys – trejopos: Lietuvos juodagalvės, mišrūnės bei Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės, kitaip – genofondinės, t. y. veisiamos Baisogaloje, siekiant išsaugoti senąją veislę. „Genofondinių avių vilna dėkingesnė – ilgesnė“, – pastebi Dalia.

Ar menininkų neslegia ūkio darbai, netrukdo kūrybai? „Atvirkščiai, – tvirtina Dalia ir Nerijus, – dirbdamas gamtoje geriau pažįsti ne tik ją – ir save. Juk gyvuliukas ugdo žmogaus charakterį. Visas ūkis verčia pasitempti – stiprina valią. Tai padeda ir kuriant. Anksčiau, kai negyvenome kaime, taip sunku buvo baigti pradėtą darbą... Gamta, teikdama peno akims ir protui, maitina kūrybą – teikia idėjų.

Vien bitės kaip džiugina – kaip įdomu jas stebėti: jų visuomenėje, skirtingai nei žmonių, nėra engėjų, simuliacijos – nėra taip, kad viena bitė dirba, kita ją engia. Šuo, ir tas žiūri, kaip išsisukti nuo užduoties... Koks bitės darbštumas ir atsidavimas šeimai! Tai vienintelis gyvūnas, kurio darbo – šiuo atveju medaus nešimo – instinktas didesnis nei dauginimosi: jei reikia, bitės gali pastarąjį instinktą paaukoti.

Gamtoje viskas sveika, joje nėra depresijos – kokie gyvuliukai ramūs, optimistiški! Toks jų charakteris per amžius užkoduotas. Ir gamtoje gyvenančio žmogaus mąstymas sveikas, kūryba nevienadienė. Argi miesto dėžutėje sukursi ilgalaikį meną?! O pakeisti veiklos pobūdį – kūrybą į fizinį darbą – labai naudinga. Juolab pačiam užsiauginti morką pigiau, nei į ją keisti menu uždirbtą pinigą. Kokia skani morka, kai pats užsiaugini!“

Dalia ir Nerijus keliasi brėkštant. Argi vėliau pakirdę savo dviejų ožkų, avyčių, vištų neapeitų? „Labai smagu anksti ryte visą savo ūkį apžiūrėti, žiemą – gyvuliukams šieno, vandens atnešti: kaip malonu, kai jie tiesia į tave nosytes! Kasdienė liuoba – maloni, ji – kaip maldelė: pakartoji ryte ir vakare, o kitu laiku kuri.

Šis tas jau gaunasi iš to kasdienio ėjimo po žemę – jau turime naudos. Kiek klaidų esame pridarę! Avies nenukirpsi laiku – ir susivels. Laiku neatspėsi avinuko ligos – jo neteksi. Reikia jausti, kas yra gyvulėliui. Dabar jau mes – savo avyčių veterinarai. Žemė tau duoda maistą: neįdirbi jos kaip reikia, neatlieki visko laiku – ir patiri nuostolių. Kaime gyvendami tapome darbštesni. Tinginio dalia gamtoje labai sunki.

Nenušienausi laiku pievos – pats kentėsi: koks vargas paskui bus peraugusią žolę kirsti. Anksčiau nesupratome malkų filosofijos – atrodė, nueisi į mišką ir prisirinksi, bet kokia šiluma iš tokių?“ – patirtimi dalijasi menininkai-ūkininkai-bitininkai Dalia ir Nerijus. Bitininkauti paskatinio Jonas Ašmantas, šviesaus atminimo rašytojas, girininkas. Vaikščiodamas po girią atklydo jis prie poros namų ir, išvydęs senolį klevą, tarė: „Vien iš jo kibiras medaus būtų.“

Pora stebisi, kaip senovės žmogus mokėjo vietą sodybai parinkti, trobesius joje išdėstyti! Jų trobos durys atgręžtos į rytus – gal kad rytinis pasisveikinimas su saule smagumu krūtinę aplietų ir žingsnis pas gyvuliukus būtų smagesnis? Senieji šeimininkai čia įsikūrė miško plotelį iškirtę. Vienintelį klevą prie būsimos trobos paliko kaip žaibolaidį – kad žaibo iškrova giliomis medžio šaknimis į žemę nusileistų. Nerijaus darbo kryžius kieme skirtas seniesiems sodybos šeimininkams atminti.

„Jų nepažinojome, bet per Vėlines aplankome kapą. Kaimo kapinaitėse nepraeiname ir pro pažintų vietos gyventojų kapus“, – sako kaimo naujakuriai.

Jie kalba vienas kitą papildydami. Tikri bendraminčiai. Kartu ir dirba, kuria. Antai Nerijus skulptūrėlę drožia, abu ją senoviška technologija polichromuoja. Jų kūryboje ryški religinė tematika. „Kai gyveni miške – vienas lieki su egzistencija, – turi galimybę susimąstyti apie amžinuosius dalykus. O gyvendamas mieste – skuboje, minioje, juos nustumi į šalį“, – svarsto Dalia ir Nerijus.

Jie žavisi vartojimo bacila neužsikrėtusiais kaimo žmonėmis, jų puoselėjamomis tradicijomis: „Miršta kas nors kaime – visa bendruomenė susirenka. O kokie gedulingi pietūs! Šiame kampelyje dar gyva mirusiojo apraudojimo tradicija“, – pasakoja Dalia ir ją vis apkabinantis Nerijus. Koks stebuklas jiems buvo Verbų sekmadienį ant kelio rasta spalvotais siūliukais surišta verbų puokštelė! Panašią paskui patys darė. O kaip miela Kūčių naktį eiti per mišką tris kilometrus į Bernelių mišias Stakliškėse, pasišviečiant senąja liktarna! Seni daiktai tokie patvarūs – įsipylei žibalo į liktarną, ir, skirtingai nei prožektorius, ji neužgęsta elementui išsikrovus.

„Gyventi į kaimą atsikėlėme ne tik todėl, kad pažintume gamtą – norėjome perprasti ir senolių papročius. Atrodo, sodyboje senolių nėra, bet juos jaučiame... Dabar mūsų gyvenimas daug platesnis. Nė neįsivaizdavome, kad tokį čia rasime... Gamtos pilnatvė turtina ir pasaulėvaizdį, skatina suvokti akimirkos vertę. Gamtos cikliškumas turi įtakos darbų pobūdžiui – vieni nutyla, kiti prasideda, ir jauti, kaip šventės artėja, tarkim, Kalėdos“, – kalba Dalia ir Nerijus, o jų namų senovėje jaukiai įsitaisęs ir kompiuteris su internetu.