„Aš galiu pasakyti sąžiningai – L.Stankūnaitė buvo nuostabi motina, labai rūpinosi ir mylėjo savo dukrelę.
Tokia, manau, yra ir dabar. Būdavo, mergaitė suserga, L.Stankūnaitė paskambina. Mokesčiai sumokėti laiku, mažylės drabužėliai švarūs, kasytės supintos.
Atsimenu, tėvai pildė anketas apie savo vaikus. L.Stankūnaitė taip gražiai parašė apie savo dukrytę, kad net ašarą išspaudė“, – pradėjo nelengvą pokalbį pedagogė A.Kilinskienė.
Ji neslėpė ne iš vieno sulaukusi patarimo nekalbėti, bet sakė negalinti klausytis netiesos.
- L.Stankūnaitė į darželį atvedė mergaitę po to, kai nemačiusi jos aštuonis mėnesius atsikovojo iš D.Kedžio. Ar jūs, darželio darbuotojai, žinojote tą padėtį?
- Taip. Žinojome, kad L.Stankūnaitė nuo jaunystės vien tik kovojo dėl dukrelės.
Tokia jauna, bet vargu ar turėjo gyvenimo džiaugsmo.
Tik pamąstydavau, kad kažką labai skaudaus ji turėjo patirti D.Kedžio namuose, jei vedina vaiku 18-metė iš jų išėjo.
Tuo metu, kai jos mergaitė lankė darželį, Laima dirbo ir mokėsi, atrodo, kad ir kambarį nuomojosi.
Aš mačiau tą moterį ir jos vaiką kasdien pusantrų metų. Baisu, kad iš jos šiandien kai kas daro amoralią moterį.
- Ar mergaitę aplankydavo ir tėvas D.Kedys?
- Esu išdirbusi darželyje 30 metų, bet tokio tėvo elgesio nesu patyrusi.
Vieną dieną atėjo D.Kedys. Mergaitė pradėjo kažką jam čiauškėti. Aš surinkau jos piešinius ir priėjusi ėmiau su džiaugsmu pasakoti, kaip mažoji jau deklamuoja, šoka.
„O ta k...va, šliundra, visiems laižiusi, visiems čiulpusi...“ – staiga pasipylė D.Kedžio keiksmai.
Jis nesiliovė rėkti. Bandžiau raminti: „Tėveli, vaikas šalia“. Tada jis užrėkė: „Ką tu man čia aiškini, tu tokia pat k...va, kai dėsiu tau į snukį, įsimontuosi į sieną.“
Mane ištiko šokas. Net neprisimenu, kaip susivaldžiusi paprašiau jo išeiti. Reikėjo tada pamatyti išsigandusią mergaitę. Tokia buvo mano pažintis su D.Kedžiu“, – prisimena auklėtoja A.Kilinskienė.
Ji neslepia – nuo to karto bijojusi pamatyti D.Kedį. Per pusantrų metų jis yra buvęs darželyje pas savo vaiką 3-4 kartus po 10 minučių.
- Tai kodėl D.Kedys pradėjo tokią kovą dėl vaiko? Kaip manote jūs, patyrusi pedagogė?
- Manau, kad tai kažkokios baisios ambicijos. Juk mergaitė, kai D.Kedys ją vėl atsikovojo, būdavo tik su seneliais.
- Ar žinojote, kad po ramių pusantrų metų vėl prasidėjo D.Kedžio kovos dėl vaiko?
- Taip, nes vaiko teisių apsaugos darbuotojai prašė pažymų.
Parašėme gal tris. Apie L.Stankūnaitę atsiliepėme gerai, ją pažinojome kaip gerą mamą. Apie D.Kedžio išpuolius neparašiau.
- Ar baiminotės jo keršto?
- Prisipažinsiu – aš jo bijojau. Nors dar ir nebuvo prasidėjęs tas pedofilijos skandalas.
Prisimenu, kaip Laima prašė manęs pagalbos, paliudyti. Aš tuomet pabūgau.
Iki šiol smerkiu save – gal tas mano nors ir mažas paliudijimas būtų padėjęs. Nes D.Kedys buvo žiaurus. Nebijau to pasakyti.
- Jūs, pedagogė, kaip įvertintumėte D.Kedžio dukrelės, kurią jūs auklėjote, parodymus apie patirtus dėdžių „laižymus“?
- Vaikai žaisdami fantazuoja – tampa vilkais, daktarais, princesėmis. Jie turi vaizduotę. Ir svarbu, kur ją nukreipsi.
Manau, kad mergaitei buvo įdomu, ką tėvas jai pasiūlė žaisti, – žaidimą, kuris kitoje aplinkoje nebūtų leidžiamas.
Ir kodėl D.Kedžio namuose rasta tiek daug vyro silueto piešinių? Vaikas nupieštų vieną kitą ir numestų. Mano patirtis sako – vaikai taip nedaro.
- Ar bendravote su L.Stankūnaite, kai jos dukrelė nebegalėjo lankyti darželio ir atiteko tėvui?
- Ji kartais užbėgdavo. Žinojau, kad ėmėsi verslo, turi savo valymo paslaugų įmonę, studijuoja. Bet niekas negalėjo ištrinti iš jos minčių rūpinimosi dukrele.
Esu paklaususi: „Vaikeli, kaip tu dar gyva?“. Juk ji taip ir neturėjo gražios jaunystės, kaip ir jos mergaitė – ramios vaikystės.