„Klevus jau nugrėbiau. Vakar po
ąžuolais grėbiau. Dar liko beržai“, – Onutė aiškina, kad
smulkūs geltoni beržų lapeliai yra didžiausias rūpestis. Jie vis
krenta ir krenta nuo senų kapinių medžių. Dar ilgai teks
šlavinėti.
Darbo daug, tačiau grįžusi į namus
ji dar spėja iš lininių siūlų nunerti raštuotų staltiesėlių
ir servetėlių. „Atrodo, kad atsisėsiu, ir bus viskas. Labai
bijau depresijos. Dabar neturiu kada depresuot“, – nusišypso
devyndarbė Onutė. Nelinksma jos šypsena. Moteris prisimena
išgyventą depresiją, kai avarijoje žuvo 23-ejų Aušra – jos
vyriausioji. Sustojo ne tik namo statybos, sustojo visas gyvenimas.
Tada Onutė išverkė pirmąsias ašaras
iki tol jai svetimose Paparčių kapinaitėse. Su dviem vaikais ir
kūdikiu įsčiose O.Binkulienė į netoli Elektrėnų esantį
Paparčių bažnytkaimį atlydėjo vairuotojo darbą gavusį vyrą.
Tai buvo prieš trisdešimt metų. Po keliolikos metų ištiko
vyresnėlės tragedija. O prieš kelerius metus Onos vyras parėjęs
iš tvarto parkrito ant grindų. Infarktas. Antkapio marmure buvo
išskaptuota antra Binkulių šeimos pavardė.
Paskutinėmis spalio dienomis kapinėse
pučia stiprus vėjas. Rodos, kad drėgnas šaltis smelkiasi iki
kaulų. Paparčių parapijos klebonas Bernardas Sajeta ant abito
rengiasi storą pūkinę striukę su gobtuvu. Taip bus šilčiau
vaikščioti tarp kapų.
„Žiūrėkit, kokį „bonsą“
turim“, – klebonas Bernardas mosteli ranka į susirangiusią
pušį, kuri tikrai panaši į dekoratyvinį japonišką sodinuką.
Tik ši pušis – milžiniška šimtametė.
Ant daugelio kapinėse augančių
medžių rievių būtų galima suskaičiuoti šimtą metų. Paparčių
kapines 1824 metais įkūrė vienuoliai dominikonai, kai prie jų
vienuolyno nebeužteko laidojimo vietų. Aplink kapinaites iškasė
pylimą – to reikėjo pagal tuometes higienos normos.
Vienuoliai pastatė medinę koplytėlę,
kurioje penktadieniais už mirusiųjų sielas aukodavo mišias.
Paparčių dominikonų vienuolyną Rusijos caro valdžia uždarė po
1863–iųjų sukilimo, kai išaiškėjo, jog vienuoliai padėjo
sukilėliams ir ragino parapijiečius prisidėti prie kovos su caro
valdžia.
Pasipriešinimą svetimiesiems ženklina
ir šeši kuklūs kryželiai. Sovietmečiu artimieji pavogdavo
aikštėse stribų ir okupantų pajuokai išstatytus partizanų kūnus
ir naktimis gabendavo laidoti į Paparčių kapines. Taip slapčia
čia poilsio atgulė penkiolika kovotojų už Lietuvos laisvę.
Klebonas Bernardas veda mus prie
nedidelio namelio - tai vietos įžymybė, kolumbariumas, retas
statinys Lietuvos kapinėse. XIX amžiaus dvarininkų pastatytoje
laidojimo vietoje trimis aukštais palaidoti 24 žmonių palaikai.
Tarp įprastų antkapių ir kryžių
išsiskiria ir paminklas iš trijų juodo marmuro knygų.
Tai – Lietuvos teisės istoriko,
Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojo Vytauto Raudeliūno
poilsio vieta. „Žmonės nori būti palaidoti prie artimųjų
ramiose kapinaitėse. Taip atkeliauja daug miestiečių“, –
pasakoja klebonas.
Per šešiolika Paparčiuose kunigautų
metų Bernardas palaidojo apie pusę tūkstančio žmonių. Kapinės
prasiplėtė, sumodernėjo. Ekonomikos pakilimo metu žmonės pakeitė
senus antkapius į naujus.
Senoviniai vietos dailidžių sukurti
mediniai kryžiai permerkti lietaus supuvo ir sunyko. Tik vieną 1878
metais pagamintą kryžių klebonas priglaudė bažnyčios
prieangyje: „Onutė atėjo – kryžius nugriuvo po vėtros, ką
daryti. Sakau, neškit čia“.
Po laidotuvių klebonas dažnai liūdnai
atsidūsta, kai prireikia savivartės mašinos nuvytusioms gėlėms
išvežti.
„Sukrečia, kad kai kurie žmonės
neturi už ką laidoti, skolinasi, bet perka patį brangiausią
karstą. Net renkasi žiūrėdami į kainas, kad galėtų pasakyti,
jog palaidojo karste už tris tūkstančius litų, – stebisi
kunigas Bernardas. – Net prie amžinybės slėpinio slenksčio
žmogus galvoja, kaip kiti į jį pasižiūrės. Gražiai padaryti
tie vainikai, tačiau juk tuštybė yra toks gėlių kalnas“.
Prieš Vėlines Ona Binkulienė
kruopščiai nuravėjo apleistus kapus: „Man atrodo, kad taip jiems
lengviau gulėti. Tikiu, kad jų dvasia čia yra“.
Neprižiūrimų kapų nedaug. Praėjusį
savaitgalį prie kapinių nusidriekė automobilių eilė – žmonės
sugužėjo lyg per atlaidus.
„Artimųjų poilsio vietų lankymas
– dvasinė kelionė, piligrimystė. Vėlinės yra laikas, kai
mirusieji prie mūsų arčiausiai priartėja, – klebonas Bernardas
mąsto, kad ir mes, ir mirusieji esame viename gyvenime. – Tai yra
kelias. Mes keliaujame žemėje, o jie jau peržengę mirties
slenkstį ir artėja prie Dievo arba jau yra jį pasiekę“.
Kapas – tik susikaupimo altorius.
„Aišku, kapo sutvarkymas yra pagarbos ženklas, bet perdėtai jį
puošti gėlėmis ir žvakėmis neturi prasmės. Mirusiesiems svarbus
mūsų širdies nusiteikimas“, – dvasininkas įsitikinęs, kad
svarbiausia širdyje auginti meilę.
Tie, kuriems sunku susikaupti per
šventes bruzdančiose Paparčių kapinėse, gali užsukti į už
poros kilometrų esantį Betliejaus seserų vienuolyną.
Baltais rūbais apsirengusi vienuolė
palydės į bažnytėlę šviesiomis akmeninėmis sienomis. Laiptais
užves į antrąjį aukštą – apačioje, klauzūroje, meldžiasi
tik vienuolės. „Galite pabūti čia penkias minutes tyloje prie
Švenčiausiojo“, – sukuždės.
Sodriais smilkalais kvepiančioje
tyloje man šmėkštelėjo mintis – gal iš tikrųjų tarp gyvųjų
ir mirusiųjų nėra esminio skirtumo?