Jis niekada nebuvo Odesoje. Ir niekada nebenuvažiuos. Kol buvo gyvas, nenorėjo ten važiuoti, kad nenužudytų nuo vaikystės kurtos savo svajonės.
Ukrainos kurortas Lietuvoje gimusiam žydui Š.Kalmanovičiui visada buvo svajonių miestas, kuriame puikiai jautėsi jo tautiečiai.
Bet dabar nužudė jį patį.
Iki šiol bijojo nusivilti
„Odesos apsakymai“, kuriuos parašė Š.Kalmanovičiaus tautietis Isakas Babelis, visiems buvusios Sovietų Sąjungos žydams buvo tarsi maldaknygė. Kurortą prie Juodosios jūros apsakymų autorius vadino burtininkų miestu.
Jaunystėje dar gyvendamas Lietuvoje ir ryte rydamas „Odesos apsakymus“ Š.Kalmanovičius susikūrė savo svajonių miestą.
„Kai jaunystėje kelis kartus perskaičiau „Odesos apsakymus“, susidariau savo nuomonę. Man atrodė, kad Odesa yra štai tokia: moterys lygiai taip pat kalba ir rėkauja kaip Babelio apsakymuose, žydiški anekdotai visus verčia iš koto.
Bet jei nuvažiuosiu ir viso to nerasiu, nusivilsiu“, – taip paskutiniame savo interviu su „Lietuvos ryto“ žurnaliste prieš trejetą savaičių kalbėjo Š.Kalmanovičius.
O koks buvo tikrasis gyvenimas pagal Š.Kalmanovičių?
Atviras pokalbis Vilniuje
Juodos duonos ir varškės sūrio sumuštiniai. Tokias vaišes Š.Kalmanovičius užsakė „Stiklių“ viešbutyje Vilniuje, kai atvykome su juo susitikti šių metų spalio 8-ąją.
Tokius lietuviškus gardėsius – juodą duoną, varškės sūrį ir dar ungurį jis visada iš Lietuvos veždavo lauktuvių į Rusiją.
Mes, „Lietuvos ryto“ korespondentai, iš Rusijos ką tik buvome grįžę. Be šeimininko apžiūrėję įspūdingas Š.Kalmanovičiaus kolekcijas Maskvoje.
Daug po pasaulį keliavęs verslininkas tuo metu buvo Bulgarijos sostinėje Sofijoje.
Tad pokalbio sutarėme susitikti Vilniuje. Jis pasakojo apie specialiai Maskvoje pastatytą namą savo kolekcijoms, kur kambariai įrengti be langų. O viršutiniuose namo aukštuose – šeimos apartamentai.
Tą spalio 8-ąją su Š.Kalmanovičiumi sutarėme, kad netrukus aplankysime jį ir Sankt Peterburge, kur sukaupta didžioji jo kolekcijų dalis.
Jis pakvietė atvykti spalio 24-ąją. Bet po to susitikimą atšaukė, paaiškinęs, kad turi skristi į Izraelį.
Vėliau dar keletą kartų keitė susitikimų datas. O lapkričio 2-ąją jį suvarpė kulkos.
Mūsų kišenėse liko Rusijos vizos. O Izraelyje dvi tėvo gedinčios dukterys – 32 metų prodiuserė Liat iš pirmosios santuokos ir vienuolikmetė Daniela, kurios Š.Kalmanovičius susilaukė su antrąja žmona Anastasija.
Maskvoje našle liko dabartinė žmona Ana su keturmečiais dvyniais.
Testamentą perrašė keliskart
Spalio 8-ąją Š.Kalmanovičius, ko gero, man davė paskutinį savo interviu.
- Jūs viešumoje pristatomas ir verslininku, ir milijonieriumi, ir krepšinio guru, bet niekada, bent jau Lietuvoje, nebuvote vadinamas kolekcininku. Ką jums reiškia juo būti?
- Aš bijau peržengti ribą ir pradėti girtis, nes tai, ką jūs matėte Maskvoje, yra tik trečdalis mano kolekcijos. Visa kita yra Sankt Peterburge.
Aš renku tris kolekcijas, nes neįmanoma rinkti visko. 16 metų kolekcionuoju brolių dailininkų Makovskių kūrybą.
Mano darbo kambaryje Maskvoje visi 42 kabantys paveikslai yra Konstantino Makovskio.
Jis buvo laikomas geriausiu Rusijos portretistu.
Vestibiulyje – Vladimiro Makovskio kūryba.
Antroji mano kolekcija – rusų porceliano.
Ją renku 15 metų. Sankt Peterburge porceliano kolekcijoje yra apie 3,5 tūkst. daiktų, Maskvoje – apie 1,5 tūkst.
Rinkdamas porcelianą išmokau rusų istoriją.
Ir jau 11 metų renku judaikos – žydų religijos kolekciją.
Maskvoje, name, kuriame gyvenu ir kuriame yra kolekcijos, įrengiau maldos kambarį.
Mane domino, kaip prieš 4000 metų atrodė tas kambarys, vadinamas sinagoga.
Ant sienos perpieštas piešinys, kuriam 4000 metų. Hebrajų kalba užrašyta citata iš Biblijos.
Ta, kuri man labiausiai patinka: „Aš tikiu, kad Dievas sukurs taiką visame pasaulyje“.
- Kam paliksite savo kolekcijas?
- Vaikams. Jų – keturi, bet ir kolekcija nemaža. Nedalinsiu.
Paliksiu jiems visiems. Prieš dešimtmetį pirmą kartą parašiau testamentą. Kai vedžiau Aną – perrašiau.
Kai prieš daugiau nei ketverius metus gimė du sūnūs – dar kartą perrašiau.
Atrodo, sudėliojau visus taškus – teismų neturėtų būti.
Visiems turėtų gero užtekti. Bet su sąlyga, kad vaikai mokysis ir supras, kas yra gyvenimas. Yra toks sindromas – turtingų vaikų tėvai užauga išlepę, nesupranta pinigų vertės, nes visada gaudavo, kiek panorėdavo.
Man pasisekė su Ana.
Ji – paprasta, neleido man išlepinti Danielos, neleidžia lepinti ir dvynių.
Daniela šią vasarą, būdama 11 metų, jau dirbo.
Mano vyriausia duktė iš pirmosios santuokos Liat, kuriai dabar 32-eji, Izraelyje dirba prodiusere, rengia koncertus. Daniela pas seserį pardavinėdavo programėles.
Man svarbu, kad vaikai suprastų pinigų vertę.
Kitaip, nesvarbu, kokį palikimą gautų, vis tiek iššvaistytų per kelerius metus.
- O kiek jus palietė krizė?
- Mano farmacijos verslą ypač palietė. Turiu vieną didžiausių Rusijoje vaistų fabrikų, vaistinių tinklą 42 Rusijos regionuose.
Atėjus krizei su mumis neatsiskaito 3-4 mėnesius. Kai paprašai, dar pagrasina. Negerai ta krizė žmones veikia.
- Jeigu jūs rytoj staiga taptumėte skurdžiumi, kam atiduotumėte paskutinį rublį ar paskutinį milijoną rublių? Krepšiniui ar kokiam nors kolekciniam daiktui įsigyti?
- Paskutinį rublį tikrai atiduočiau vaikams.
Ir labai tikiuosi, kad po mano mirties nė vienos kolekcijos niekas neparduos.
Man gaila, kad garsaus muziko Mstislavo Rostropovičiaus vaikai savo motiną Galiną Višnevskają privertė parduoti tėvo vertingą kolekciją.
Jie atsisėdo kartu ir pasakė: „Mama, kam mums tas puodelis ar lėkštė? Mes norime pagyventi dabar“.
Todėl motina pardavė tą kolekciją ir pinigus padalijo vaikams.
Aš tikiuosi, kad mano vaikai taip nepasielgs. Man turbūt būtų gaila tų kolekcijų ir po mirties. Kita vertus, jei vaikams tai nieko nereiškia, jie neprivalo suprasti gyvenimo taip, kaip aš jį suvokiu.
Man svarbiausia yra paruošti juos gyvenimui, kai manęs nebebus.
- Kaip jūs visur spėjate?
- Šiais metais dar neturėjau nė vienos dienos atostogų.
Vadinasi, mano gyvenime kažkas negerai.
Man jau trūksta laiko pabūti su savo keturmečiais dvyniais sūnumis.
Štai vakar, kai grįžau namo, jie jau miegojo, šiandien rytą pabuvau su jais pusvalandį ir jau lėkiau į oro uostą skristi į Lietuvą.
Man – jau per 60 metų. Nebesiveržiu į vakarėlius.
Kai man siūlo įvairius projektus, save pagaunu galvojant, kad man nebeįdomu.
Gal aš jau tapau stabdžiu?
Jau pardaviau 80 procentų dializės centrų.
Po pusės metų parduosiu likusius. Kaip amerikiečiai sako, aš pradedu eiti žemyn.
Per dvejus metus norėčiau parduoti visą savo verslą ir tada rašyti knygą apie savo gyvenimą.
Man iki šiol dar nebuvo svarbu, ką apie mane rašo.
Bet ne tiek daug man jau liko: jei neparašysiu tiesos, vaikams visą gyvenimą bus sunku aiškintis ir įrodinėti, kas buvo teisybė.
- O jūs pats esate ką nors sukūręs?
- Aš rašiau eilėraščius, sveikinimo posmų draugams.
Kartoju – po dvejų metų pradėsiu rašyti ir knygą.
Nežinau, kas yra svarbiau: suburti krepšinio komandą, pastatyti ligoninę arba prekybos centrą.
Nemanau, kad reikia aiškintis, kas prasmingiau.
Aš ne tiktai norėjau būti geradarys, bet ir užsidirbti daug pinigų.