Akademikas mirė sekmadienio vakarą po ilgos ligos.
V.Ginzburgas beveik 70 paskutinių gyvenimo metų paskyrė
P.Lebedevo fizikos institutui Maskvoje. Jo plunksnai priklauso
maždaug 400 mokslinių straipsnių ir 12 monografijų teorinės
fizikos, radioastronomijos ir kosmoso spindulių fizikos klausimais.
V.Ginzburgas dirbo kartu su A.Sacharovu kurianr vandenilinę bombą. Anot fiziko, jų sugalvotos dvi svarbiausios idėjos padėjo bombos projektą įgyvendinti. Vėliau savo autobiografijoje V.Ginzburgas rašė, kad bombos sukūrimas išgelbėjo jį nuo Stalino represijų.
2003 metais Švedijos karališkoji mokslų akademija skyrė
V.Ginzburgui Nobelio fizikos premiją. Jis buvo apdovanotas kartu su
Aleksejumi Abrikosovu iš Argono nacionalinės laboratorijos
Jungtinėse Valstijose bei amerikiečių mokslininku Anthony Leggettu.
Nobelio komiteto sprendime buvo sakoma, kad apdovanojimas
paskirtas „už revoliucinį indėlį į superlaidininkų ir itin
lakių skysčių teoriją“.
V.Ginzburgas buvo septynių Mokslų akademijų ir mokslo draugijų,
tarp jų Amerikos nacionalinės mokslų akademijos ir Londono
karališkosios draugijos narys.
Akademikas buvo vieno įtakingiausių Rusijos mokslinių žurnalų
„Fizikos mokslų laimėjimai“ vyriausiasis redaktorius, kitų
mokslinių žurnalų redakcinės kolegijos narys.