Mirties akivaizdoje tauragiškių šeima paaukojo gęstančio sūnaus organus

Prieš tris savaites sūnų Giedrių Jankevičių palaidojusi Vida sakė, kad fiziškai sveiką 38 metų vyrą mirtis pakirto netikėtai. Išskyrus pasikartojančius galvos skausmus, vyras didesniais negalavimais namiškiams nesiskundė. Tad žinia, kad Giedrių ištiko hemoraginis insultas (kraujo išsiliejimas į galvos smegenis - aut.past.), o vėliau - koma, buvo kaip griaustinis iš giedro dangaus.

Medikai mums pasakė, kad sūnui trečiojo laipsnio koma, iš kurios nebepabundama. Informacijos apie šią ligą ieškojome ir internete, norėjome įsitikinti, ar iš tiesų tokia prasta padėtis, kaip mums sako gydytojai. Deja, nieko paguodžiančio ir internete neaptikome - galimybė, kad ligonis gali pabusti - viena iš milijono, - pasakojo sūnaus gedinti 59 metų moteris.

Pastaruosius aštuonerius metus Giedrius su šeima gyveno Elektrėnuose, dirbo Vilniuje, spaustuvėje. Tiek su pirmąja, tiek su antrąja žmona susilaukė berniukų, kuriuos labai mylėjo. Tai pabrėžė ir ponia Vida, kai paprašiau papasakoti, koks buvo jos sūnus.

„Giedrius mėgo skaityti knygas, dirbti kompiuteriu ir be galo mylėjo vaikus. Žinot, dažnai vyrai, kai išsiskiria su žmona ir su kita moterimi sukuria šeimą, apleidžia savo pirmagimius. To negalėčiau pasakyti apie Giedrių. Jis rūpinosi abiem savo berniukais. Atostogų metu visada vyresnėlį, kuriam jau trylika metų, parsiveždavo į Elektrėnus, kartu leisdavo laiką“.

Spalio aštuonioliktąją dar bent šiek tiek artimųjų širdyse rusenusią viltį užgesino diagnozė - smegenų mirtis. Giedriaus gyvybę palaikė tik aparatai. Tada Vida sulaukė skambučio iš ligoninės – jei sutinka mirštančiojo organus paaukoti donorystei, turi skubiai atvažiuoti.

„Mums buvo paaiškinta, kad sūnaus išgelbėti nebepavyks, tačiau paaukodami jo organus galime išgelbėti kelių kitų žmonių gyvybes. Mums sutikus jau kitą dieną sūnus buvo operuotas, o dar kitą dieną mums atidavė kūną. Sūnaus palaikai atgulė į šeimos kapą Papušynės kaime“, - skaudžiais prisiminimais dalinosi Vida.

UAB „Netmark“ dirbanti Vida pasakojo, kad dėl paaukotų sūnaus organų pikti liežuviai netruko paskleisti kalbas, esą šeima organus pardavusi ir dabar būsianti turtinga. Net per laidotuves buvo tokių, kurie šeimos narių be jokių užuolankų klausė, kiek šie gavo pardavę Giedriaus organus. Dar kiti tvirtino, kad paaukoti organai iškeliaus į užsienį.

„Tokios kalbos be galo skaudina visą šeimą. Juk mes organus ne pardavėme o paaukojome kilniam tikslui. Keista, kad žmonės, užuot mus palaikę sunkią valandą, padrąsinę, klausinėja tokių kvailysčių. Juk ir mus pačius kankina įvairios abejonės, ar gerai pasielgėme. Svarstome, gal toks organų paaukojimas neleis Giedriui palikti gyvųjų pasaulio“, – širdį draskančiomis dvejonėmis pasidalino Vida.

Pašnekovės teigimu, mintis, kad sūnaus organai išgelbėjo kitų žmonių gyvybes ir plazda kito žmogaus viduje, šiek tiek nuramina netekties skausmą. Moteris pasakojo dažnai įsivaizduojanti tą akimirką, kai žmogui, laukiančiam organo, pranešama, kad pagaliau atsirado donoras. Būtent dėl to Vida ragina ir kitus panašioje situacijoje sekti jų pavyzdžiu.

Ponia Vida nežino, kokie žmonės gyvena su jos sūnaus organais - atskleisti tokią informaciją medikams draudžia Donorystės įstatymas. Tačiau visa šeima nujaučia, kad Giedriaus širdis atiteko moteriai iš Marijampolės rajono.

„Taip sutapo, kad per televizorių matėme, kad moteriai iš Marijampolės rajono po širdies persodinimo operacijos reikalingi pinigėliai, o mūsų giminaitės artimieji kaip tik gyvena tame rajone. Jie mums pasakojo, kad ta moteris būtent spalio devynioliktą važiavo į Santariškių klinikas širdies persodinimo operacijai.

Kadangi per metus tokių operacijų atliekama tik kelios, nėra abejonių, kad Giedriaus širdis buvo persodinta būtent tai moteriai. Labai norėčiau su ja susitikti, prisiglausti prie krūtinės ir išgirsti, kaip plaka mano sūnaus širdis. Tiesa, ne visi vaikai pritaria mano sumanymui. Štai dukra Jurga nenorėtų pamatyti tos moters, esą, o jei nutiks taip, kad ta moteris jai bus nepriimtina“, - pasakojo Vida.

Tądien, kai lankėmės Vidos namuose, šalia Giedriaus nuotraukos degė žvakutės, skambėjo jo mėgstama muzika, tokia pat muzika grojo ir per jo laidotuves. Vida tiki, kad jos sprendimas paaukoti savo sūnaus organus buvo teisingas, juolab kad ir pats Giedrius teigiamai atsiliepdavo apie organų donorystę.

Asociacijos „Donorystė“ prezidentas Arminas Bartkaitis „Tauragiškių balsui“ sakė, kad idealiu atveju vienas donoras gali išgelbėti 7 žmonių gyvybes – jis gali padovanoti širdį, kepenis, plaučius, 2 inkstus, kasą, plonąsias žarnas (plonosios žarnos Lietuvoje nepersodinamos - autorės pastaba). Dovanotos ragenos dviem žmonėms gali pagerinti gyvenimo kokybę sugrąžinus regėjimo dovaną.

A.Bartkaitis pažymėjo, kad vieno žmogaus organai gali išgelbėti ir mažiau arba daugiau gyvybių.

„Kai kuriose šalyse transplantuojami ne abu plaučiai vienam recipientui, kaip tai daroma Lietuvoje, o po vieną plautį dviem recipientams. Lietuvoje kasa taip pat persodinama tik kartu su vienu inkstu – taip ne tik atstatoma nuo diabeto komplikacijų pažeista inkstų veikla, bet ir sustabdomos galimos tolimesnės diabeto komplikacijos, nes panaikinama ir pirminė liga – diabetas“, - sakė A.Bartkaitis. 

Asociacijos „Donorystė“ prezidentas pasakojo, kad dažniausiai aukojami inkstai.

„Potencialių donorų per metus būna apie 70-90. Šiais metais tokių donorų buvo 74. Efektyvių donorų per metus būna kone perpus mažiau - apie 35-45. Mat ne visi donoro organai dėl infekcijų, lėtinių ligų, anomalijų tinkami transplantacijai“, - dėstė A.Bartkaitis.

Paklaustas, dėl kokių priežasčių žmonės dažniausiai nesutinka paaukoti artimojo organų, A.Bartkaitis vienareikšmiškai atsakyti negalėjo. Esą dažniausiai artimieji net patys nežino, ar velionis būtų norėjęs dovanoti organus transplantacijai, kiti net nežino, koks buvo velionio požiūris į organų donorystę.

Kitos nemažiau svarbios priežastys, sunkinančios apsisprendimą - netekties skausmas, informacijos stoka, momentinis egoizmas (jei man blogai, tai ir kitiems tegu būna blogai - aut.past.), baimė, kad šv.Petras be organų neatidarys dangaus vartų ir pan.

„Galėčiau pasakyčiau taip: yra žmonės, ir Žmonės. Ir labai sunkiu momentu Žmonės sugeba priimti kilnų sprendimą“, - sakė asociacijos „Donorystė“ prezidentas.

Jo teigimu, kol kas donorystės idėja sunkiai skinasi kelią Lietuvoje, tačiau vis dėlto žmonių požiūris į organų donorystę tampa pozityvesnis, žmonės labiau tuo domisi.

Kad visa visuomenė iš karto pasikeistų, nereikia ir norėti, bet reikia nuolat, atkakliai dirbti populiarinant organų donorystę – tik taip galima pasiekti šiokio tokio pagerėjimo.

Nuo 2000 m. iki šių metų lapkričio pirmosios Lietuvoje donoro kortelę įsigijo daugiau nei 11 tūkst. žmonių. Iš jų dar nė vienas netapo donoru.

Šiuo metu Lietuvoje 229 ligoniai laukia donoro inksto persodinimo operacijos, 283 ligoniai – donoro ragenos, 30 ligonių – donoro širdies, 33 - donoro kepenų. Tarp jų yra ir vaikų: vienas vaikas laukia inksto, septyni - širdies ir du – kepenų transplantacijų. Šiais metais jau atlikta 71 inksto, 6 širdies, 5 kepenų, 52 ragenų transplantacijų operacijos.