73 metų prozininką J.Aputį palaužė praėjusią vasarą paūmėjęs limfmazgių vėžys.
„Keletą pastarųjų mėnesių dar bandėme ieškoti gydytojų, kurie galėtų išplėšti Juozą iš mirties nagų, bet, kaip sakoma, šaukštai buvo po pietų“, – atsiduso vienas J.Apučio bičiulių poetas Liudvikas Jakimavičius.
„Juozas buvo tvirtas ir žvalus vyras. Visi manėme, kad gyvens šimtą metų. Deja, liga buvo stipresnė“, – ištarė literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
Kritiko teigimu, J.Aputis buvo vienas iškiliausių lietuvių prozininkų: „Jeilietuvių literatūros kelią įsivaizduotume kaip kalnus, tai novelės žanro viršukalnėje būtų ir J.Aputis. Ir jau niekas jo iš ten negali iškrapštyti“.
Pasak V.Sventicko, garbingą vietą lietuvių literatūros istorijoje J.Apučiui pelnė knygos „Horizonte bėga šernai“, „Tiltas per Žalpę“, „Vieškelyje džipai“.
Nevyniojo žodžių į vatą
„J.Aputis buvo be galo tiesus, žodžių į vatą nevyniojantis žmogus. Tai nereiškia, kad jį galėtume pavadinti kietakakčiu užsispyrėliu. Anaiptol.
Kalbėdamasis ir ginčydamasis J.Aputis visada turėjo pamatuotų argumentų. Lygiai toks pat jis buvo ir kūryboje“, – kalbėjo L.Jakimavičius, su J.Apučiu bendravęs keletą pastarųjų dešimtmečių.
Tai, kad J.Apučio asmenyje tarsi susiliejo panašios žmogaus ir kūrėjo savybės, pastebėjo ir V.Sventickas.
„Kai skaitai J.Apučio kūrinius, tarsi girdi paties autoriaus balsą. Toks savotiškas žmogaus ir kūrėjo sutapimas man visada darė didžiulį įspūdį.
Kitas įdomus J.Apučio bruožas – jis per kelias akimirkas sugebėdavo pažinti sutiktą žmogų ir labai greitai nuspręsdavo, ar su juo įmanoma ir toliau nuoširdžiai bendrauti.
Matyt, jis turėjo gero psichologo savybių. Nors tai galėtume pavadinti rašytojo dovana suvokti ir žmogų, ir gamtą, ir upę, ir mišką, ir tai, kas anksčiau dėjosi kaime, ir tai, kaip gyvenimas keičiasi“, – sakė V.Sventickas.
Stengėsi nedaryti išvadų
Pats J.Aputis save vadino racionaliu lyriku, labiau gyvenimo stebėtoju nei dalyviu.
„Kūryboje man labiausiai rūpėjo žvelgti į pasaulį tarsi pro apšarmojusiame lange prapūstą skylutę, o ne daryti kokias nors išvadas. Juk visas išvadas galima rasti Biblijoje.
Be to, senatvėje atsiranda daugiau tamsos žvelgiant į gyvenimą. Jaunystėje šviesos buvo daugiau vien dėl to, kad visi bauginantys dalykai atrodė labai tolimi.
Tai galiu palyginti su migla, kuri artėja nuo upės ir galiausiai sustoja prie pat lango. „Žiūrėk, ji jau čia pat“, – pagalvoji.
Tai veikia ir kūrybą. Su mano naujausia kūryba susipažinę žmonės pastebėjo, kad joje yra daugiau santūrumo, lėtumo ir lyrizmo“, – yra sakęs rašytojas.
Vilniuje nepritapo
Kaime gimęs ir augęs J.Aputis taip ir nesugebėjo pritapti Vilniuje. Pastaruoju metu jis daugiausia laiko praleisdavo sodyboje Varėnos rajono Zervynų kaime, kur ne tik grybaudavo, meistraudavo, bet ir rašydavo.
„Kai nuvykstu į Vilnių, jaučiuosi nejaukiai – tarsi visi mane stebėtų ir vertintų. O Zervynose niekas necyptelėtų, net jei mane paskelbtų šventuoju.
Čia net mobiliuoju telefonu sunku naudotis, nes ne visada būna ryšys. Kai ko nors prireikia, lipu ant stogo ir apsižergęs kaminą skambinu į Vilnių“, – dar visai neseniai „Lietuvos rytui“ šypsodamasis pasakojo J.Aputis.
Pastaruoju metu rašytojas daug laiko praleisdavo Dzūkijoje
1936 m. Balčių kaime (Raseinių r.) gimęs J.Aputis kurį laiką gyveno Nemakščiuose, Viduklėje, Vilniuje, pastaruosius keletą dešimtmečių praleido Dzūkijoje, vaizdingame Zervynų kaime.
J.Apučio kūrybą kritikai sieja su novelės atgaivinimu praėjusio amžiaus 7-8 dešimtmečiais. Tarp garsiausių jo knygų – novelių rinkiniai „Horizonte bėga šernai“ (1970), „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“ (1977), „Keleivio novelės“ (1985), apysakų rinkiniai „Tiltas per Žalpę“ (1980), „Skruzdėlynas Prūsijoje“ (1989), romanas „Smėlynuose negalima sustoti“ (1960).
J.Apučio pelnyti apdovanojimai: Žemaitės literatūros premija už apsakymą „Erčia, kur gaivus vanduo“ (1971), J.Paukštelio premija už knygą „Smėlynuose negalima sustoti“ (1996), A.Vaičiulaičio literatūros premija (1997), Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija (1998), J.Kunčino premija (2004), Nacionalinė kultūros ir meno premija (2005), P.Cvirkos literatūros premija už novelių knygą „Vieškelyje džipai“ (2005).