A.Pilvelytę galima pavadinti Eurovizijos atrankų senbuve.
„Esu ištverminga ir kantri. Aišku, būna visko – moterys ir paverkia, ir palūžta, bet susiima ir eina toliau – negali pratrūkti ir pasiduoti. Mane į priekį veda įsitikinimas „aš galiu“, - sako Aistė.
Pirmą kartą į atranką ji atėjo 1999 metais.
„Dainavau lyrinę kompozitoriaus Gedimino Rimkaus-Rimkevičiaus dainą, bet kaip ji vadinosi – nepamenu. Buvau šviesiaplaukė ir vilkėjau labai gražią Julijos Žilėnienės suknelę – melsvą su gėlytėmis... O gal drugeliais?..
Su šypsena prisimenu prieš ketverius ar šešerius metus vykusią atranką, kurioje su manimi dalyvavo du vaikinukai – gražiai nuaugę dvyniai, ilgaplaukiai, ką tik suveltomis kaselėmis. Nudažėme brolius aukso spalva, atvilkome jiems didelius būgnus, tik bėda, kad jie visiškai nepataikė į ritmą“, - juokiasi A.Pilvelytė.
Ji nenori galvoti apie tai, kas būtų, jei laimėtų šių metų atranką.
„Kada laimėsiu, tada ir bus galima atsakyti į visus klausimus. Nemėgstu fantazuoti. Kaip sakė Alanas Chošnau, fantazuoti reikia lovoje“, - juokauja atlikėja.
A.Pilvelytės dukrelei Ugnei dar nėra nė metų. Tačiau moteris sako dėl to problemų nematanti.
„Žinoma, Ugnės maitinti krūtimi dėl „Eurovizijos“ nenustočiau, tad ji tikrai važiuotų su manimi. Viena mano draugė svarstė, ar kada nors „Eurovizijoje“ dalyvavo dainuojanti mama su tokia mažyte dukryte – gal tai būtų šioks toks pliusas?“ - šypsosi dainininkė.