Knyga dar nepasirodė, tačiau J.Smoriginas tikina, kad jau yra kolegų, kurie smerkia. Ir net nustojo sveikintis. „Pasakysiu negražiai: negalima lyginti piršto su pimpalu. Visokių yra knygų. Kai žmogus neturi ką pasakoti, tada ir atsiranda bulvarinis šlamštas. Aš turiu apie ką kalbėti. Esu vertas knygos. Ji bus apie menininką, kuris kažką padarė. Baleto žmonių niekas nelepina dėmesiu, man labai pasisekė. Todėl išdidžiai sėdėsiu ant pjedestalo ir sakysiu: „Apie mane parašė knygą“.
O ką, turėčiau laukti, kaip sovietmečiu, kol mane palaidos? Ir tikėtis, kad tada kas nors parašys? Nesąmonė. Dėmesio reikia gyvam. Kad kažkas pasakytų, myli jį ar nemyli, kritikos jis vertas ar pagyrimų. Jis dabar turi žinoti, kad kažką šioje žemėje nuveikė. O pas mus visi įvertinami tik po mirties. Čia mūsų tautos bėda, nacionalinė katastrofa. Vėlinių dieną užtvindytos gatvės, ir mes bėgame, klykdami, rėkdami, minėti mirusių. Mylėkime gyvus“, - sako J.Smoriginas.
Jis sako, kad knygoje tikra, bet nesureikšminta, nedramatizuota, be patetikos. Juntamas choreografo sentimentalumas (tokio amžiaus vyrams retokas ir net gėdingas), daug juoko, kuris dažnai skendi balėjoje priverktų ašarų.
„Man knyga labai patinka. Joje nėra jokio štilio: viskas banguoja, kyla, leidžiasi.
Manau, žmonės pirks knygą, kad pamatytų tą baisų storžievį, skandalingą asmenybę Smoriginą. Nors paklausk, kodėl skandalinga, ir neatsakys: nei aš nuogas po prospektą laksčiau, nei dulkinausi pakampėse. Todėl skaitytojas bus šokiruotas: jis skaito apie monstrą, kuriuo dabar net vaikai gąsdinami, o knygoje visai kitas žmogus, kuris būna ir silpnas, ir visai nevyriškai verkia“, - įsitikinęs J.Smoriginas.