Prieš pusantrų metų Lietuva neteko žado: Irma nusprendė susituokti su Pravieniškių pataisos namuose bausmę atliekančiu Rolandu Lavinsku. Kaip tada pranešė žiniasklaida, 2000-aisiais Panevėžio apygardos teismo sprendimu jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos už dviejų anykštėnų nužudymą, po kelerių metų bausmė sumažinta iki 20 metų.
Irma pasakoja, kad dabar jos gyvenimas yra įvairus. „Žvaigždžių duetai“, kelionės, verslas, koncertai.
„Ir mano verslas pasikeitė. Prekiaujame nebe vien muzikos įrašais, DVD filmais, bet ir laisvalaikio prekėmis – stalo žaidimais, galvosūkiais suaugusiesiems ir vaikams, lietuviškais lavinamaisiais ekologiniais žaislais. Džiaugiuosi susipažinusi su puikiais žmonėmis, kurie juos kuria ir gamina iš lietuviško medžio. Kas dar įvyko? Nežinau, ar verta apie tai kalbėti... Sirgau. Ilgiai gydžiausi. Ačiū Dievui, ligą įveikiau.
Visą gyvenimą mamai už tą laiką liksiu dėkinga. Bet tikrai, tai buvo tokia baisybė... Prisimenu, tądien važiavau automobiliu. Sustojau prie šviesoforo, suskambo telefonas. Skyriaus vedėja pranešė tyrimų rezultatus. Jie buvo visiškai geri! Užsidegė žalia šviesa, o aš negalėjau pajudėti iš vietos. „Pakartokit! – prašiau. – Pakartokit!“ - prisimena Irma.
Apie savo ligą ji sako: „Tradicinė liga, nuo kurios vieni miršta, o kiti pasveiksta“.
Irma prisimena sunkius laikus, kai atsistojusi prie mikrofono visiškai negalėjo dainuoti.
Atvirauti ji nelinkusi ir pasakodama apie savo kalintį vyrą.
„Nesu gavusi iš jo nė vieno laiško, nė vieno SMS. Manęs niekas nešantažavo, nepuolė. Mano gera draugė kartą pasakė: „Bent jau gali būti rami, kad jis tau ištikimas“. Ilgai abidvi juokėmės, iki ašarų“, - prisimena dainininkė.
Irma pasakoja, kad susitaikė su mintimi, jog vyrą gali matyti tik retkarčiais.
„Kartais pažiūri į drauge gyvenančius žmones ir supranti: tai kas, kad gyvena viename kambaryje, kad miega po viena antklode, o juk iš tiesų – visai svetimi. Gyvena kartu, nes supančioti, nes bijo, nes taip patogu, nes nemato kitos išeities. Toks gyvenimas – tyli neviltis. Tai, ką žmonės vadina „susitaikymu“ ar „prisitaikymu“, iš tiesų yra neviltis. Bet aš tų žmonių juk nesmerkiu, taigi prašau – nesmerkit manęs. Gyvename savo gyvenimus, einame savo keliu.
Neslėpsiu, kartais išgyvenu sunkių minučių, bet juk neišimsiu savo širdies ir nepadėsiu jos ant delno, kad kitiems parodyčiau. Būna, ašaros tvenkiasi akyse, kai matau laimingas, apsikabinusias poras“, - atvirauja Irma.
Ji sako, kad jos vestuvės su kaliniu tapo gardžiu kąsneliu žiniasklaidai.
“Netekau amo, kai viename dienraštyje perskaičiau garsaus psichologo komentarą. Mokslų daktaras, tikriausiai labai gerbiamas ir brangiai mokamas savo srities specialistas, vertindamas mano gyvenimą, nė puse žodžio neužsiminė apie jausmus. Tik pinigai, mafija, privertė, papirko, liepė, dar kažkokios nesąmonės... Ir visa tai apdrausta vienu paprastu žodeliu – „manau“.
Pagalvojau: nejau psichologų pasaulyje jausmai neegzistuoja?
Jei būčiau ką nors ne taip padariusi, patikėk, oi, kaip blogai jausčiausi. Pamynusi moralę, vieniems ir kitiems gali meluoti, kiek tik nori, o štai sau nesumeluosi. Neapgausi savęs, o ir kaip tada jaustumeis, kaip gyventum su savimi susipykęs?“ - gūžčioja pečiais Irma.