Šiemet Policijos departamente atidaryta ir iki gegužės pradžios veiks šio pareigūno prieverpsčių paroda. Autorių pasveikino pats generalinis komisaras Vizgirdas Telyčėnas, patikinęs, kad uteniškis pareigūnas – savotiškas gidas į kūrybos pasaulį. Utenos apskrities PVK viršininko pavaduotojas Vytautas Vaiškūnas patikino, jog vienuolika metų pažįsta A.Šileiką – pareigingą, korektišką pareigūną, o jo gyvenimas liudija, kad ne visi, užaugę valdiškuose namuose, sunkiai kuria savuosius...
Parodos atidarymas kone sutapo su pareigūno gimtadieniu. Tokia pat speiguota buvo ir anųjų, 1973 m., pradžia, kai vienas vilnietis prie laiptinės lauko durų aptiko seną lagaminą, o jame gyvą radinį – ką tik gimusį berniuką... Lemties nuskriaustas, bet ir jos pačios išgelbėtas kūdikis tapo Albinu Šileika. Pavardę davė pirmas jį gydęs pediatras, o vardas – argi svarbu... Bet šiandien pareigūnas džiaugiasi, kad inicialai AŠ – tarsi jo gyvenimo rodyklė – visur skintis pačiam, visur pasikliauti tik savimi.
Kūdikių ir vaikų namai, internatas Vilniuje, Prienuose, Jiezne. Šioje ilgoje kelionėje iki dabarties Albinas nuo mažens glaudėsi prie gerų žmonių. O gal šie pastebėdavo, kad imlus, mielas vaikas nori kažko išmokti, jis, svarbiausia, – ne tinginys.
„Šienauti išmokau besimokydamas šeštoje klasėje, karvę melžti – aštuntoje, tik runkelių kilometrines vagas būdavo labai nuobodu ravėti, - prisiminė. - Per vasaras pas žmones užsidirbdavau ir 100 rublių, ir daugiau. Ne vieni ir maisto įdėdavo, kurio ant valdiško stalo nebūdavo iki soties.
O tie darbai už šešių kilometrų, už didžiulio miško, per kurį eidamas, kad būtų drąsiau, paauglys dainuodavo, ir sodiečiai jau žinodavo, kad atidainuoja jų Albinukas. Darbų mokytojas vėlgi pamokė meistrystės (vaikinukas vėliau mokėsi Vilniaus „Ąžuolo“ fabrike), pirmųjų drožybos elementų, iš norago padarė paaugliui peiliuką, kuriuo pareigūnas tebedrožinėja ir dabar...“
Į Uteną prieš aštuoniolika metų atkako geradarių adresais. Viena mokytoja iš Balbieriškio, kur A. Šileika mokėsi, prasitarė, jog Aukštaitijoje lengviau susirasti darbą, o giminaičiai priimtų gyventi. Jie ir pasitiko tada savo įnamį stotyje, našlaičio turtas sutilpo krepšyje. Tikrąjį, našlaičio išmoką, „prarijo“ bankas, nors ten, atrodė, laikyti saugiausia. Ir utenietiški planai gana greit sužlugo – žuvo būsimas darbdavys, šeimininkai, atgavę nuosavybę, į kitą rajoną išsikraustė. Turėjo jaunuolis žemdirbišką profesiją, bet griūvančios žemės ūkio bendrovės tada dalijosi turtus, o ne specialistų ieškojo.
„Kai gyvenimas stumdo, įpranti nepasiduoti, - tikino A. Šileika. - Ir tada visai svetimoje Utenoje ieškojau, kur pasidėti. Ir radau. „Carito“ vadovė, nūnai šviesios atminties, taurios širdies moteris Stasė Barkauskienė priėmė į įkurtus senelių namus. Vyriškų rankų ten trūko – dirbau ką tik reikėjo. O vakarais močiutėms skaitydavau Šventąjį Raštą, išklausydavau jų gyvenimo liūdnas istorijas. Dar viena Dievo siųsta moteris, pasišventėlė Verutė Zarankienė suteikė gyvenimiškos išminties. „Eik, tu, Albinėli, į kunigus. Tu sutvertas tarnauti žmonėms“, - ragindavo mane abi. - Bet aš joms atsakydavau, jog ši išskirtinė tarnystė – ne man. Neturiu pašaukimo.“
Nors našlaičiui ir nebūtų reikėję tarnauti kariuomenėje, į ją vaikinas išėjo savanoriškai. Ten atsivėrė ir pašaukimas menui, daug sportavo. Ilgai žaidė krepšinį. Saboniška trauma, trūkusi achilo sausgyslė, nebeleidžia to daryti dabar.
Grįžusiam iš tarnybos Utena tapo ramybės uostu. Įsidarbino policijoje, sukūrė šeimą, su meniškos sielos žmona Inga augina du vaikučius, patys savo rankomis susiremontavo nusipirktąjį butą ir gal tas vidujis saugumo jausmas paskatino kūrybos proveržį: pradėjo drožinėti prieverpstes. Žinoma, daugelis stebėjosi: policininkas ir menai. Tačiau jis savo kūryba tarsi sutrikdė nuomonę apie policininko, kuris negali būti vien rūstus pareigūnas, įvaizdį. Ir jis pats mano kitaip:
„Visų pirma policininkas turi būti geras psichologas, ramiai, oriai įtikinantis į jį besikreipiantįjį. Pats budėdamas visą parą išklausau pačius karščiausius skambučius – kviečia susivaidijusios šeimos, skambina iš muštynių ar avarijų vietų. Skaudžiausia man išgirsti apie valkataujančius, girtaujančius paauglius. Dažnai telefonu mus keikia už būtus ir nebūtus negerumus, bet visada stengiamės ramiai išklausyti, kartais užtenka kelias minutes pakalbėti ir skambinusioji (dažniausiai kviečiasi moterys) pati ištaria: nebevažiuokite... Džiaugiuosi savosios pamainos kolega Ričardu Ramoška – jau aštuoneri metai esame viena styga suderinę savąjį duetą.“
O prieverpsčių ornamentai gimsta po darbo. Tautodailininkas patikina, jog jo mintys su ornamentų vaizdiniais plūsta taip greitai, kad ranka nesuspėja apmesti net pagrindinių kontūrų. Jau sukūręs per 300 skirtingų kompozicijų, ornamentikos, simbolių prieverpsčių. Utenos tautodailininkų klubo „Svirnas“ vadovė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė tai pavadino protėvių ženklais, kuriuos reikia gebėti perskaityti.
Surengęs kelias autorines parodas keliuose rajonuose, su jomis pakeliavęs per Utenos seniūnijų bibliotekas, į dabartinę Policijos departamente A.Šileika išskubėjo antrąkart. Sužinojęs, kad jo prieverpsčių ateis pažiūrėti Vilniaus 1-ųjų vaikų globos namų auklėtiniai, pasiruošė drebulės lentelių ir išvyko susitikti. Papasakos apie savo vaiknamiuko dalią, pamokys drožinėti...