Kartu dalyvavo ir šio žymaus kraštiečio žmona Albina, sūnūs Darius ir
Šarūnas su žmonomis, trys anūkės ir vienas anūkas.
Prieš aštuonerius metus vasario 7 dieną jo gyvybė nutrūko Žuvinto
ežere, kai labai pavojingu sueižėjusiu ledu čiuožė pažiūrėti ką tik
parskridusių gulbių - mylimiausių paukščių.
Neatsargus ilgamečio rezervato direktoriaus žingsnis į properšą tapo
paskutiniu jo gyvenime.
37 Vytauto Nedzinsko metai nuo ryto iki vakaro prabėgo Žuvinto
rezervate.
Jie kaip vaizdingas dienoraštis išliko aštuoniose knygose, apie
pusantro tūkstančio straipsnių įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose,
80 mokslinių darbų.
„Kokios dar atostogos. Mano visas gyvenimas atostogos. Aš esu
gamtininkas“, - dažniausiai taip V.Nedzinskas atsakydavo į žmonos ir
artimųjų raginimus pailsėti.
Susirinkusieji į atminimo popietę „Vytautas Nedzinskas - mūsų krašto
legenda“, kurią organizavo mokytoja ir literatė Stasė Nedzinskienė,
prisiminė ne tik jo ypatingą meilę gamtai, bet ir šmaikštų žodį,
atvirą bendravimą.
Kalbėjusieji tvirtino, jog V.Nedzinsko atliktų darbų palikimas
daugeliui tapo įkvėpimu saugoti ir rūpintis gamtos namais.
Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Česlovas
Meržvinskas įteikė V.Nedzinsko žmonai Albinai puokštelę žibučių, kurių
pririnko ant Nemuno šlaitų Vidzgirio miške.
Tose pačiose vietose gamtininkas kiekvieną pavasarį savo žmonai
ieškodavo pirmųjų žibučių.