Diena, kai kulkos suvarpė jos vyrą automobilyje Maskvos centre, A.Archipovai tapo baisiausia gyvenime.
„Taip, kaip Šabtajus, niekas manęs daugiau nemylės“, – įsitikinusi moteris. Kalbėdamasi su Rusijos žurnalistais buvusi krepšininkė ne sykį šluostėsi ašaras.
Trenere dirbanti Š.Kalmanovičiaus našlė atskleidė negirdėtų faktų apie pernai anapilin iškeliavusį krepšinio rėmėją ir verslininką.
- Kodėl Š.Kalmanovičius neturėjo apsaugos?
- Šabtajus manė, kad jam to nereikia. Aš pati iki šiol laužau galvą ir negaliu rasti atsakymo, kas norėjo jo mirties.
Jis neturėjo priešų, su visais susitardavo. Vyras sugebėdavo išspręsti iš pažiūros net neišsprendžiamas problemas. Jis netikėjo, kad kas nors gali į jį kėsintis.
Dažnai kartodavo, kad jei jį norės nušauti, padarys tai bet kurią minutę.
Aš jo ne kartą prašiau nupirkti man pistoletą. Juk šiais neramiais laikais daugybė neaiškių tipų slampinėja aplink namus, vagia viską, kas pasitaiko po ranka.
Mes gyvenome užmiestyje neturėdami nei apsaugos, nei signalizacijos. Tik šuo voljere, ir tas – švelnesnis už katę.
- Ar žinote visas jo mirties aplinkybes?
- Man viską papasakojo Šabtajaus vairuotojas. Jis net pašautas bandė gelbėti vyrą.
Po šūvių ir vėliau įvykusios avarijos vairuotojas iššoko ant kelio ir sustabdė greitosios pagalbos automobilį. Ne sau, šeimininkui. Šis vyras po operacijų ilgai negalėjo dirbti.
Dabar jis grįžo pas mus.
- Kaip apie tėvo mirtį sužinojo du jūsų mažamečiai sūnūs?
- Aš pati tomis dienomis su savo treniruojamomis mergaitėmis buvau išvykusi į varžybas provincijoje.
Drauge pasiėmiau ir berniukus. Nuolat susiskambindavau su Šabtajumi.
Jis planavo skristi į Vengriją, vėliau užsukti į Miuncheno kliniką, kur jam prieš septynerius metus buvo atlikta širdies operacija.
Po rungtynių mane pasikvietė į atskirą patalpą, iškart įlašino valerijonų lašų. Ilgai nevilkino, pasakė, kad Šabtajų sušaudė.
Iš pradžių nepatikėjau, maniau, galbūt vyras nori iškrėsti kokį pokštą. Vėliau viską sužinojau iš televizijos naujienų.
Vaikams ilgai nesiryžau pasakyti. Melavau, kad tėtis komandiruotėje. Jie klausinėjo, kada Šabtajus grįš – po savaitės, mėnesio ar kitą pavasarį. Neištvėrusi papasakojau, kad jis jau pas angeliukus.
- Kodėl vyrą palaidojote Izraelyje?
- Jis pats taip norėjo. Kai mirė jo motina Mina, Tel Avivo priemiesčio kapinėse Šabtajus išpirko keletą vietų – ir sau, ir man.
- Kaip klostėsi jūsų gyvenimas pirmosiomis dienomis po tragedijos?
- Buvo sunku – ypač finansiškai. Pirmi du mėnesiai tapo tikru košmaru.
Po nelaimės visos Šabtajaus sąskaitos buvo įšaldytos, o praėjus vos savaitei pas mane atėjo jo darbuotojai. Jie paprašė atlyginimų už du mėnesius.
Be to, teko apmokėti sąskaitas už mūsų valdomus butus tame pat Maskvos name, Sankt Peterburge ir Maskvos priemiestyje Rubliovkoje.
Kai kas iškarto po vyro žūties kreipėsi į teismą.
Aš jų klausiau: tai normalu? Buvo ir tokių kirčių, kurie tiesiog pervėrė sielą.
- Kokių?
- Po Šabtajaus mirties gavome laišką, kuriame „Spartak“ draugijos vadovė reikalavo susimokėti už jų vardo naudojimą (Š.Kalmanovičius išlaikė vieną stipriausių Europoje moterų krepšinio klubų Maskvos srities „Spartak“. – Red.).
Vyras kategoriškai nenorėjo už nieką atiduoti pinigų tiems veikėjams, todėl ir aš atsisakiau. Teko skubiai keisti klubo pavadinimą į „Sparta & K“.
- Ar Šabtajus, už šnipinėjimą sovietų naudai ne vienus metus kalėjęs Izraelyje, jums pasakojo viską apie savo praeitį?
- Visko nežinau netgi aš. Jo gyvenime buvo tokių situacijų, kad tik stebuklas išgelbėjo gyvybę.
Sykį Afrikoje jis mėgino padėti į nelaisvę patekusiam rusų pilotui. Pagrobėjai tą vargšą laikė siaubingomis sąlygomis. Jie sutiko rusą keisti į vieną savo bendražygių, bet Šabtajui nepavyko jo surasti.
Tada jis su draugu rado išoriškai panašų afrikietį ir jį iškeitė į rusą. Po to, žinoma, teko sprukti nuo tų nusikaltėlių. Jie išsigelbėjo išskridę senutėliu lėktuvu.
- Koks jis buvo jums?
- Šabtajus mylėjo visa širdimi. Net kai susipykdavome, jis greitai atlėgdavo ir eidavo taikytis. „Vis tiek kartu praleisime visą gyvenimą“, – sakydavo.
Pamenu, sykį su mergaičių komanda atvykome į Kauną ir apsistojome „Danielos“ viešbutyje.
Šabtajus manęs paprašė vieną naktį praleisti kitame viešbutyje (Laisvės alėjoje įsikūrusiame „Kauno“ viešbutyje. – Red.). Jis nupirko šampano ir papasakojo, kodėl apsistojo būtent ten.
Pasirodo, tame kambarėlyje prabėgo visa Šabtajaus vaikystė. Jis su šeima gyveno ten buvusiame daugiabutyje.
Vyras prisiminė, kaip Kaune paslapčia nuo motinos lankė bokso treniruotes, sakydamas, kad eina į muzikos repeticijas.
Pasakojo, kaip dėl meilės pateko į sovietų armiją. Šabtajus įsimylėjo kaimyno mėsininko žmoną, todėl tėvas, manydamas, kad iš to neišeis nieko gera, jį išsiuntė į kariuomenę.
Nežinau, ar ateityje mano gyvenime atsiras kitas vyras, tačiau tvirtai žinau, kad taip, kaip Šabtajus, manęs niekas daugiau nebemylės.