1 milijono JAV dolerių premija G.Perelmanui neseniai buvo paskirta už vienos iš tūkstantmečio matematikos užduočių – vadinamosios Poincaré hipotezės – sprendimą.
Šią premiją jam skyrė Clay'aus matematikos institutas Kembridže (JAV, Masačusetso valstija). Tačiau G.Perelmanui tai visiškai nerūpi.
Prieš ketverius metus G.Perelmanas jau buvo atsisakęs už šios užduoties sprendimą skirto tarptautinio Fieldso (Johnas Charlesas Fieldsas – Kanados matematikas. – Red.) medalio. Šis medalis laikomas prestižiškiausia premija matematikos srityje, kuri prilyginama garbei gauti Nobelio premiją.
Garsina ir tarakonai bute
44-erių Rusijos matematikas G.Perelmanas jau senokai laikomas keistuoliu. Tačiau dabar apie jį kalba visas pasaulis.
Paaiškėjo, kad didysis matematikas turi tik prieš septynerius metus pirktą vieno kambario butą devynaukščiame name – 10 minučių kelio nuo tėvų namų.
G.Perelmano kaimynė mėgsta pasakoti apie jo skurdą. Esą kartą užėjusi į jo butą nepatikėjo tuo, ką pamatė. Bute yra tik stalas, kėdė ir lova su senu čiužiniu, kurią paliko ankstesni savininkai alkoholikai.
Kiti namo kaimynai skundžiasi, kad dėl antisanitarinių sąlygų G.Perelmano bute knibždėte knibžda tarakonų, kurie laksto po laiptinę.
„Mes stengiamės išnaikinti tarakonus, bet jie visi pasislepia jo bute“, – sakė genialaus matematiko kaimynai.
Bet dabar tarakonai ten gyvena be G.Perelmano, kuris neseniai vėl persikėlė pas motiną.
Iš kokių lėšų jis gyvena, nežinoma. Iki 2006 metų G.Perelmanas buvo V.Steklovo matematikos instituto darbuotojas. Kas nutiko paskui, tiksliai nežinoma.
Institute kalbama, kad G.Perelmanas, kurį jau buvo paskyrę vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, išėjo dėl kažkokių asmeninių užgaidų. Buvusi mokytoja tvirtina, jog Grigorijų išujo pavyduoliai.
Bet nuo to laiko šios šeimos pajamas sudaro motinos pensija ir G.Perelmano honorarai už privačias pamokas studentams.
Skurdas slegia ar ne?
Kažkada buvęs gražus žydų berniukas vešliais garbanotais plaukais tapo anksti pasenusiu žmogumi – nesišukavusiu ir besirengiančiu, kuo pakliuvo.
Jis nevedęs. Pasakojama, kad prieš kelerius metus kažkas iš Grigorijaus pažįstamų pasidomėjo: „Ar jūs turite draugę?“ Nusiminęs matematikas skėstelėjo rankomis: „Kokia dar mergina, jei neturiu pinigų nupirkti bilieto į filharmoniją!“
Bet dar iki tol G.Perelmanas pirmą kartą buvo atsisakęs premijos už savo svarbiausią laimėjimą matematikos srityje – Poincaré hipotezės sprendimą.
Prancūzų filosofo, matematiko ir fiziko Jules'io Henri Poincaré 1904 m. suformuluotą uždavinį G.Perelmanas išsprendė dar prieš 8 metus ir įdėjo į Los Alamoso (JAV) laboratorijos interneto svetainę du straipsnius – 2002 m. lapkritį ir 2003 m. kovą.
Rusų genijui buvo paskirta Europos matematikų premija. Bet ir ją matematikas atsisakė priimti. Jis pareiškė, kad premijos steigėjai nėra kompetentingi šiais klausimais.
Tarptautinio Fieldso medalio ir premijos (15 tūkst. Kanados dolerių, kurie šiuo metu prilygtų maždaug 38 tūkstančiams litų) matematikas taip pat nepriėmė.
„Man nerūpi pinigai ar šlovė. Aš nenoriu būti demonstruojamas žmonėms kaip gyvūnas zoologijos sode. Nesu matematikos didvyris. Aš net nesu toks geras, todėl nenoriu, kad visi žiūrėtų į mane“, – teigė G.Perelmanas.
Kai šiais metais G.Perelmanui paskyrė Clay'aus matematikos instituto 1 mln. dolerių premiją, jis kelias dienas tylėjo. Vėliau už uždarų savo buto durų pareiškė, kad atsisako premijos: „Aš turiu viską, ko noriu“.
Keistuolio suprasti neįmanoma?
Dar prieš tokį G.Perelmano atsakymą į jį kreipėsi keletas visuomeninių organizacijų, prašydamos ne atsisakyti premijos, o skirti ją labdarai.
Sankt Peterburgo komunistai prašė pinigų „akademikų miestelių, kur galėtų dirbti mokslininkai, statybai, taip pat Maskvoje esančio V.Lenino mauzoliejui finansuoti“.
Sankt Peterburgo vaikų pagalbos labdaros fondas „Tioplyj dom“ („Šiltas namas“) žadėjo skirti pinigus našlaičių socialinėms problemoms spręsti.
Atsakymų jie negavo.
Prieš savaitę rusų interneto svetainė „Runet“ pradėjo rinkti parašus dėl G.Perelmano kandidatūros teikimo į Sankt Peterburgo garbės piliečius.
Iniciatoriai tuo pat metu svajojo paremti mokslininką, „jei jau jam valstybė negali padėti“. Bet kai matematikui pranešė apie šią idėją, jis trumpai pasakė: „Nenoriu!“
Tad kas šis genijus keistuolis?
Vienas jo buvusių kurso draugų teigia: „Griša – protingas lyg ateivis iš kitos planetos.
Jis išsilavinęs visais klausimais. Jeigu neturite bendravimo su tokiais žmonėmis patirties, jo nesuprasite“.
Gabumai išryškėjo vaikystėje
Grigorijus gimė Sankt Peterburgo inžinieriaus ir matematikos mokytojos šeimoje. Būdamas šešerių, pradėjo lankyti mokyklą. Jau tada mokėjo dauginti triženklius skaičius, nors nedaugelis jo bendraklasių sugebėdavo suskaičiuoti tik iki šimto.
Pirmąsias aštuonias klases jis baigė paprastoje mokykloje. Grigorijaus motina, kuri dėstė toje pačioje mokykloje, netgi teigė labai išgyvenusi, kad nesugebėjo leisti sūnaus į prestižiškesnę mokymo įstaigą.
Tačiau galinčių padėti pažįstamų šeima neturėjo, nors darė viską, kad tik kaip nors padėtų talentingam sūnui.
„Visa G.Perelmano savaitė buvo suskirstyta valandų tikslumu. Po pamokų motina vežė sūnų į miesto centre esančius pionierių rūmus – matematikos būrelį. Ten berniukas lavinosi tris keturias valandas.
Vėliau į tuos pačius pionierių rūmus ji atidavė savo jaunesniąją dukterį Jeleną, kuri pasirodė taip pat gabi matematikai. Motina svajojo, kad jos vaikai taptų garsiais matematikais, nes jai nepavyko įkopti į šios srities aukštumas – mokslą ji iškeitė į šeimos idilę“, – prisiminė G.Perelmano bendraklasė Jekaterina Matvejeva.
1982-aisiais G.Perelmanas pagaliau buvo perkeltas į sustiprinto fizikos ir matematikos dėstymo mokyklą. Jos slenksčius ilgai mynė jo motina, visiems pedagogams išūžusi ausis apie nepaprastus savo sūnaus sugebėjimus.
Galiausiai Grišai buvo leista laikyti egzaminus, ir jis, visų nuostabai, iš visų disciplinų gavo aukščiausius įvertinimus.
Dabar šioje mokykloje su malonumu rodomi iškabinti Rusijos ir tarptautinių olimpiadų nugalėtojų sąrašai. Tarp jų G.Perelmanas užima garbingą vietą.
Jis du kartus buvo pripažintas geriausiu visos Rusijos matematikos olimpiadoje, o 1982 m. gavo aukso medalį už dalyvavimą Budapešte vykusioje tarptautinėje algebros ir matematikos olimpiadoje. Tuomet 15-metis paauglys surinko rekordinį balų skaičių – 42 iš 42.
Traukė ir muzika, ir boksas?
Teoriškai jau anuomet jaunojo matematiko likimas galėjo pasikeisti iš esmės – jį kvietė tęsti mokslus Niujorke, žadėdami suteikti būstą ir skirti padorią stipendiją.
Matyt, amerikiečiai jau tuomet suprato, kad jaunojo matematiko laukia didelė ateitis. Bet vaikinas atsisakė viliojančio pasiūlymo – dar iki tol, kol jam būtų galėję atsakyti vizą.
Beje, tuo metu Grigorijus dar nebuvo atsiskyrėlis, pasinėręs vien į mokslą.
Humanitarinių mokslų srityje jo žinios taip pat buvo puikios. Jis rašė be mažiausios klaidelės, buvo puikus oratorius. Tuo metu neblogai mokėsi muzikos mokykloje smuiko klasėje.
Paskui tęsė mokslus Leningrado valstybinio universiteto Matematikos-mechanikos fakultete, į kurį G.Perelmaną priėmė be egzaminų. Ten jis pasirinko vieną sudėtingiausių sričių – geometriją.
Kai fizinio lavinimo pedagogas siūlė studentams pasirinkti sportą šaką, kuria šie norėtų užsiimti, Griša pasirinko boksą – vienintelis iš viso kurso. Nors fiziškai buvo silpnas.
Įsitikinimai – lyg uola
„Griša – labai protingas ir labai savotiškas draugas. Nesvarbu, kokią problemą analizavome, Griša visuomet turėjo savo keistoką nuomonę vienu ar kitu klausimu.
Beje, jo argumentai niekuomet nesutapdavo su daugumos požiūriu. Priversti G.Perelmaną pakeisti nuomonę buvo neįmanoma. Jis buvo užsispyręs ir nepramušamas kaip tankas.
Grigorijus nesistengė ieškoti draugų, nesiekė užkariauti merginų dėmesio.
Net savo išvaizdai jis buvo abejingas. Sąsiuvinius nešiojosi kažkokiame apšiurusiame maišelyje nuo batų, dėvėjo senus, skylėtus drabužius, šukavosi retai.
Studentų pasilinksminimuose jis nedalyvavo, niekada nerūkė, alkoholio taip pat nevartojo. Paskutiniais mokslo metais Griša apskritai liovėsi bendrauti su mumis kokiomis nors temomis, išskyrus matematiką“, – prisiminė G.Perelmano kurso draugas Stanislavas Bržozovskis.
Lemtingas tėvų išsiskyrimas?
1987 metais baigęs universitetą, G.Perelmanas dar nebuvo atsiskyrėlis.
Netrukus šalis pradėjo atsiverti pasauliui, o jaunąjį V.Steklovo matematikos instituto darbuotoją pradėjo kviesti skaityti paskaitų užsienyje. Geras matematikas nemažai uždirbo.
Bet 1991 m. pabaigoje į Izraelį emigravo jo tėvas, o motina, priešingai, kategoriškai atsisakė išvykti iš Rusijos. Kalbama, kad būtent šis likimo posūkis iškrėtė Grigorijui piktą pokštą: jis užsisklendė savyje ir, pasak pažįstamų, prisiekė neišvažiuoti iš Sankt Peterburgo, nepalikti motinos.
Grigorijaus sesuo Jelena pasielgė kitaip. Prieš kelerius metus ji išvyko į Švediją, kur gyvena iki šiol ir sėkmingai dėsto matematiką. Bet Grigorijus liko ištikimas savo priesaikai.