Gal ne kiekvienas pastebės Bernardinų bažnyčios šventoriuje stovinčius Vitalijų, Eglę, Renatą, Romualdą, Giedrių. Jie – lyg viščiukai, susibūrę apie savo nedidelį staliuką.
Saugantys, kad skubančios minios pastumti nuo staliuko nenusiristų iš samanų susukti margučiai, neišsilietų kavos ir arbatos pripildyti termosai, nenukristų iš kadagių surištos verbos.
O kas nors juos pastebės, sustos. Paprašys puodelio kavos – su pienu, su cukrumi ar su sausainiu. Išsirinks margutį, pasigrožės jų sukurtais Velykų atvirukais.
Pastoviniuos, pasišnekučiuos, palinkės vieni kitiems geros dienos. Įmes į taupyklę litą ar du. Ir nuskubės namo prie savo velykinių stalų. Lydimi varpų gausmo ir širdin plūstelėjusios meilės bei gerumo.
Kas rytą – tas pats kelias
Į Bernardinų socialinių paslaugų centrą šie penki jaunuoliai jau trejus metus atkeliauja kas rytą patys.
„Patys?“ – perklausiu. Jie linksi galva patenkinti, kad aš nustebinta.
Troleibusu iš Lazdynų, pėsčiomis iš Užupio per Katedros aikštę pagal Vilnią į Bernardinų bažnyčios kiemą. Ir štai – jų namai bei draugai.
Aš šiandien visą dieną pas juos, todėl jau esu jų draugė Laima.
Kaip man pamiršti, kad juos vadiname turinčiais proto negalią? Jie nuolat šypsosi lyg pasaulio išminčiai, akimirksniu išvaikę mane atlydėjusius rūpesčius ir nepasitenkinimą.
Tai, kad čia yra Vilniaus pranciškonams priklausančios patalpos, primena Jėzaus Kristaus portretas ant sienos ir skliautuoti langai. Pro langus jau veržiasi paukščių čiulbesys.
Reikia stengtis būti geriems
„Ar žinote, kad kolibris – vienintelis paukštis pasaulyje, kuris minta gėlių nektaru“, – neseniai pranešė draugams Romualdas.
Jis – didžiausias grupės filosofas ir pasakotojas, jam patikima per mišias skaityti pasveikinimą Bernardinų bažnyčios parapijiečiams.
Bet šiandien Romualdo nėra. Klausiu Vitalijaus – o kas tas barzdotas vyriškis ant sienos? Jo draugai net prikrinta prie stalo, laukdami atsakymo – išlaikys Vitalijus egzaminą ar ne?
- Tai Dievo sūnus. Jis sukūrė pasaulį. Žmones. Gamtą. Gyvūnus ir Žemę. Liepė žmonėms būti geriems, – pasverdamas kiekvieną žodį išdudena 23-ejų Vitalijus. Jo draugai atsipučia – pavyko!
- O ką reiškia būti geriems? – neatstoju.
Visi vėl nutyla ir susimąsto.
- Reikia stengtis. Bet aš būnu ir blogas. Paėmiau iš tėvų pinigų. Pirkau DVD filmų. Prisipažinau. Buvo gėda, – pirmas vėl ryžtasi Vitalijus.
- O aš pykau. Sudaužiau namie šakutės lizdą. Mane mama nubaudė, neleido eiti į bažnyčią. Bet dabar, prieš Velykas, leis, – prisipažįsta net išraudusi Eglė.
- O aš, o aš, – stengiasi prisiminti Giedrius ir Renata.
- Vaikai, baigiam išpažintis, aš – ne nuodėmklausys, – stabdau įsismarkavusius nusidėjėlius.
Jie nusikvatoja, labiausiai – Eglė. Pasirodo, ji vos ne kasdien eina išpažinties. „Man patinka kalbėtis su kunigu“, – paaiškina. Tik kur tiek nuodėmių surasti?
O jų socialinė darbuotoja Janina Breineizerienė mane sudraudžia: „Nevadinkit jų vaikais, jie įsižeis. Giedriau, kiek tau metų? Taip, dvidešimt aštuoneri, Renatai – dvidešimt ketveri, Eglutei – dvidešimt devyneri“.
- Man tik bus, o dabar dvidešimt aštuoneri! – net pašoka Eglutė. Ir tuoj pat apsikabina Janiną: „Janina – mano numylėtinė“.
Tiek čia to pykčio. Visi palinkstame prie šios dienos darbo – kuriame Velykų atvirukus.
Parašyti – ne juokas
Darbas – rimtas. Reikia gražiai perlenkti spalvoto popieriaus lakštą, jį dar paspalvinti, įklijuoti lapelį, jame įrašyti pasveikinimą, o ant atviruko užklijuoti kiškį, dovanojantį už jį beveik didesnį kiaušinį.
Ačiū savanorei Rasai, kuri čia – kasdien. Ji nupiešia kiškučius ir kiaušinius. Belieka juos nuspalvinti ir gražiai iškirpti. Visi kerpa juos net prisimerkę.
Kieno kiaušinis išėjo mažesnis, kieno kiškio ausis atlėpo – ne bėda. Juk nėra pasaulyje dviejų vienodų kiškių.
„Mieli tėveliai, linkiu jums gražių šventų Velykų“, – gula ant atvirukų pasveikinimo žodžiai. Nesvarbu, kad Rasa juos prieš tai parašo ant paprasto popieriaus lapo. Lieka juos nurašyti. Visi rašo net prikandę liežuvius. Jie mokėsi specialiosiose mokyklose, bet rašyti – ne juokas. O dar reikia parašyti močiutei, tetoms.
Pagaliau su giminėmis baigta – niekas nepamirštas. Kitų atvirukų nereikia užrašyti. Prie jų pridedamas baltas vokas, įkišama į polietileninį maišelį.
Šie kūriniai skirti Bernardinų parapijiečiams, kurie randa juos po mišių ant dovanų staliuko šalia kavos ir arbatos.
- Ar daug pinigėlių surenkate už kavą ir atvirukus? – klausiu centro globotinių.
- Gal penkiasdešimt, – mano Giedrius.
- Per Kalėdas jie surinko net 3000 litų, – patikslina Janina. – Mūsų globotiniai savo darbelių nepardavinėja. Kiekvienas gali pasiimti atviruką ar puodelį arbatos kaip mūsų dovaną, gali įmesti pinigėlį į dėžutę.
- Vaikai, ar svarbu dovanoti, ar svarbu gauti pinigėlių? – pateikiu sunkų klausimą, vėl pavadindama juos vaikais. Už jų spinduliuojantį gerumą.
Jie, atrodo, net pritupia prispausti mano klausimo naštos. Ilgokai mąsto.
- Svarbu, kad visiems būtų gera, – vėl išgelbėja Vitalijus, o jo draugai patenkinti palinksi galva ir pakartoja: taip, svarbu, kad būtų gera.
Ne prašo, o duoda
- Visais amžiais prie bažnyčių glausdavosi vargšai, paliegėliai, kurie gyvendavo iš bažnyčios ir parapijiečių malonės.
Mūsų Bernardinų socialinių paslaugų centro globotiniai – proto negalią turintys žmonės ne ima, o patys užsidirba. Džiaugiasi duodami bendruomenei ir pasidalydami su kitais centro lankytojais, – sako Bernardinų socialinių paslaugų centro direktorė Aida Jančiauskienė.
2005 metais pradėjęs veikti centras, kurio steigėjai yra Vilniaus mažesnieji broliai (pranciškonai), glaudžia vaikus iš socialinės rizikos šeimų, problemų dėl narkotikų turėjusius žmones, emocinę krizę išgyvenusius vyrus. Ir šią mažą grupelę – penkis proto negalią turinčius jaunuolius.
Šįmet šiems jaunuoliams ugdyti ir jų veiklai jokios organizacijos neskyrė nė lito.
Svajoja kaip medžiai
Šnekučiuodamiesi mes baigiame klijuoti Velykų atvirukus ir imamės daryti margučius iš samanų. Socialinė darbuotoja Janina rodo, kaip reikia suspausti samanas, jas vynioti siūlu, įtvirtinti kotelį.
- Ką jūs dar mėgstate daryti? – klausiu, kai neįgalieji, padedami Janinos, man išvardijo, ką jie veikia.
Ir Seime buvo, ir kavinėje Janinos gimimo dieną šventė, ir Kongresų rūmuose koncerto klausėsi, ir Pirosmani parodoje lankėsi, ir vieni kitus fotografavo, ir į Jūrų muziejų važiavo.
- Mes dar pasikalbame apie savo svajones, – vėl išpyškina Vitalijus.
Man netgi margutis išslysta iš rankų, bet neišsiduodu nustebusi ir klausiu – o apie ką?
Jie, pasirodo, svajoja kaip tie trys medžiai iš jų kuriamo spektaklio „Trys medžiai“.
„Nespėjome sukurti Velykoms, tai rodysime per Tarptautinę vaikų gynimo dieną, kai bažnyčioje vaikai eis Pirmosios komunijos“, – aiškina man.
O apie ką svajoja medžiai? Pasirodo, vienas medis svajojo tapti skrynia, kur slėptųsi pasaulio turtai. Kitas – dideliu laivu. Trečias – užaugti didelis.
Bet atėjo medkirtys ir juos nukirto. Iš vieno padarė ėdžias, kuriose gimė Kristus. Tai – didžiausias turtas. Iš kito – valtelę, kuria plaukė Kristus ir mokiniai. Iš trečio – kryžių, ant kurio Kristus buvo nukryžiuotas.
„Aš būsiu ėdžios“, – praneša Eglė.
„O aš – medkirtys“, – sako Vitalijus.
„O iš manęs padarė laivą“, – giriasi trečias „medis“ Giedrius.
- O kur nuo kryžiaus dingo Jėzus? – palaikau pokalbį.
- Jis mirė, bet prisikėlė ir nužengė į dangų. Todėl ir yra šventė – Velykos. Mes dažome kiaušinius, juos mušame, su šeima renkamės prie stalo, – vienas per kitą pasakoja man neįgalieji.
- O kur yra tas dangus? – noriu sužinoti.
- Kaip kur? Ten, viršuje, – atsako mano draugai neįgaliukai, rūpestingai maigydami samaninius kiaušinius parapijiečiams.
Atrodo, kad jiems nėra klausimų, į kuriuos nežinotų atsakymo.
Reikia dalytis su kitais
Mūsų drauge leidžiama diena jau įpusėjo. Pietų metas. Kylame į virtuvę. Spintelėse išdėliotų maisto atsargų man lieka tik pavydėti. Jų atneša tėvai, suaukoja bendruomenė.
- Dalyvaujame „Maisto banko“ akcijose, dalijamės su kitais. Remiame 35 varguolius, gyvenančius Bernardinų bendruomenėje, išdalijame maisto paketus, „Caritas“ pietų talonėlius, – pasakoja Janina.
Jai iškart pritaria globotiniai: „Taip, taip, mes dalijamės, reikia dalytis“.
Šiandien Eglutė paruoš savo firminį patiekalą – vištieną su cukinijomis. „Tik pabaigoje būtinai nepamirškite įdėti grietinės“, – pamoko mane.
Vitalijus – kvalifikuotas salotų pjaustytojas.
„Ne tik. Dar moku kepti didelius blynus. Lietinius. Su sutirštintu pienu. Ir tortus moku pagaminti. Taip, taip“, – užtvirtina matydamas, kad kraipau galvą.
O kas po skanių pietų čia plauna indus?
„Rasa“, – juokiasi visas penketukas, ir savanorė Rasa, anglų kalbos specialistė, tik skėsteli rankomis. Tokie jie, tie gudručiai!
Matau, kad mano naujieji draugai jau pavargo nuo šios dienos įspūdžių. Ir žurnalistė klausinėja, ir fotografas fotografuoja. Popiet jiems laikas keliauti namo. Rytoj nelengva diena – riš iš kadagių verbas.
„Tačiau niekur kitur, nes Jėzus mato“, – įspėja Janina, ir jaunuoliai prapliumpa juokais.
Mat vienąsyk Giedrius su draugu, užuot ėjęs namo, pasuko į vaizdo kasečių nuomos punktą. Ir kaip jis nustebo, kad apie tai stebuklingu būdu sužinojo Janina. Kaltė dėl to buvo suversta viską matančiam Jėzui.
Ar niekas jų pakeliui į namus nenuskriaus? – galvoju, akimis lydėdama neįgalių jaunuolių pulkelį.
Jie kieme išsiskirsto kiekvienas savo kryptimi, pasimojavę po drauge praleistos darbo dienos. Kurios reikšmės gal patys ir nesuvokia. Eina šypsodamiesi sau ir sutiktiems žmonėms, ganydami varnas, sustodami ir ilgai įsižiūrėdami į Vilnioje besiturškiančias antis, nulydėdami akimis juos sudominusius praeivius.
Paskendę savame pasaulyje ir savose giedrose mintyse.
Ką aš sužinojau šiandien apie juos – tyliuosius Bernardinų bendruomenės darbininkus?
Kad Renatos geriausia draugė – Eglė, kad Renata mėgsta skaityti knygą apie drugelius, serialą „Komisaras Reksas“, filmuką „Tomas ir Džeris“.
Kad Eglė jau šįvakar dar kartą nueis pasimelsti į Aušros vartų bažnyčią ir labai laukia švenčių, nes tada šaudo fejerverkai. O ypač laukia sekmadienio, kai galės parapijiečius vaišinti kava.
Kad Vitalijus mėgsta klausytis angliškos muzikos. Ir dainuoti. Dar – fotografuoti. Skaityti Bibliją ir pasaką „Pelenė“, nes ji gerai baigiasi.
Kad Giedrius mėgsta dažyti kiaušinius raudonai, o su svogūnų lukštais – rudai.
Kad jie visi mėgsta Velykas, nes Kristus prisikėlė ir apsigyveno danguje, o jie su šeima susirenka prie vaišių stalo.
Sužinojau, kad jie laukia kas antro trečiadienio, kai eina į Gailestingumo mišias Bernardinų bažnyčioje, į kurias susirenka ir kitų paramos centrų neįgalieji.
Ir kalėjime – Velykos
O kai Velykų rytą Bernardinų bažnyčioje skambės varpai, jie stovės savo vietoje, prie dovanomis parapijiečiams nukrauto stalelio.
Truputį išdidūs, truputį sutrikę nuo daug kartų jiems tariamų padėkos žodžių už margučius ir Velykų atvirukus.
Jų Velykų dovaną – darytų atvirukų pluoštelį, atneštą sielovadininko Arūno Pleškaičio, gavo ir Lukiškių kalėjime kalintys nuteistieji iki gyvos galvos.
Jie atsivers Velykų atvirukus ir perskaitys gal nelabai lygiai, bet įskaitomai parašytą palinkėjimą – „Tegu jus lydi Viešpaties malonė“.
Ir turbūt tyliai padėkos.
Misija – pagalba silpniems
* Bernardinų socialinių paslaugų centras įkurtas 2005 metais.
* Čia veikia Vaikų dienos centras, Priklausomų asmenų dienos centras, Vyrų krizių centras. Nuo 2006 metų – Neįgaliųjų dienos centras.
* Centro steigėjai – 1998 metais Lietuvos pranciškonų įkurta viešoji įstaiga „OFM Mažesnieji broliai“.
* „Mūsų misija – socialinė pagalba silpniesiems, sutelkiant bendruomenę. Mes siekiame sunkmečiu padėti tiems, kuriems ypač sunku“, – sakė centro direktorė A.Jančiauskienė.
* Centrą, kuriame yra aštuoni darbuotojai, lanko 40 žmonių.
* Lėšų projektams vykdyti centras gaudavo iš Vilniaus miesto savivaldybės, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ES struktūrinių fondų.
* Šiemet Neįgaliųjų dienos centro veiklai nebuvo skirta nė lito.