„Manau, kad Lenkija turi būti kiekvieno savo tautiečio motina, o
ne pamotė“, - cituoja 83 metų dosniosios moters žodžius šalies
naujienų agentūra PAP.
Pagyvenusios moters globotiniai Ščytnicos vietovėje netoli
Legnicos apsigyveno butuose, kuriuos Z.Teliga-Martens gavo kaip
kompensaciją už turtą, kurį jos motina po karo prarado Volynėje.
Legnicoje po Antrojo pasaulinio karo buvo dislokuotas didžiausias
Lenkijoje sovietų kariuomenės dalinys. Raudonarmiečiams
apgyvendinti šiame mieste ir jo apylinkėse buvo pastatyta daug
pastatų, kurie žlugus komunizmui ir iš Lenkijos pasitraukus
sovietų kariams, liko be šeimininkų.
Į Z.Teligai-Martens priklausančius butus pirmieji repatriantai
iš Kazachstano atsikėlė 2000 metais.
Nors tada juose nebuvo nei elektros, nei vandens, nei šildymo,
žinia apie geradarę žaibiškai apskriejo Kazachstaną. Moteris gavo
šimtus laiškų su prašymu padėti susirasti būstą istorinėje
tėvynėje, nes viena iš galimybės apsigyventi Lenkijoje sąlygų -
nuosavas būstas.
Iš viso grįžti į Lenkiją iš Kazachstano norėtų grįžti
apie 30 tūkst. žmonių.
Lenkijos vyriausybė dar prieš 15 metų sudarė specialų
komitetą repatriantams iš Kazachstano priimti.
Valsčiai ir apskritys buvo įpareigoti surasti jiems gyvenamąjį
plotą ir darbą, tačiau įgyvendinti projektą sekėsi vangiai. Be
to, repatriantai beveik nekalbėjo lenkiškai, o vietos gyventojai į
juos žiūrėjo su nepasitikėjimu.
Neoficialiomis žiniomis, į buvusią SSRS prieš Antrąjį
pasaulinį karą buvo ištremta daugiau kaip 1 mln. lenkų.