Nelegaliai sieną kirtusių armėnų drama Lietuvoje: skurdas tėvynėje, teroras Kaliningrade ir rusų vedlių išdavystė (nuotraukos)

Armėnai tikina, kad siekdami apsaugoti savo vaikų gyvybes, ryžosi nusikaltimui. Jie sumanė nelegaliai pereiti Lietuvos – Rusijos valstybių sieną ir patekti į kurią nors Europos Sąjungos valstybę, kur ketino prašytis prieglobsčio ir pagalbos.

Lrytas.lt dvi paras turėjo galimybę iš arti stebėti šių žmonių dramą, jiems nelegaliai atvykus į Lietuvą.

Rusijoje uždirbtus pinigus ir santaupas atidavę nelegalių migrantų vedliams, pastarųjų armėnai buvo apgauti ir išduoti Rusijos pasienio apsaugos tarnyboms. Šie informacija apie būsimą valstybės sienos pažeidimą pasidalijo su kolegomis Lietuvoje.

Po kelių valandų klajonių, sušalę, peršlapę ir išsekę nelegalai pateko į Lietuvos pasieniečių rankas. Į praėjusio trečiadienio naktį juos apsupusius Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Lazdijų rinktinės pareigūnus bėgliai žvelgė tarsi į išgelbėtojus.

“Buvome išsekę, sušalę, peršlapę. Vaikai verkė, kai kurie karščiavo. Mes klajojome tamsoje, brisdami pažliugusiais laukais, nežinodami, nei kur esame, nei į kur turime eiti. Vienu momentu pradėjome melstis – atrodė, kad liksime mirti gūdžią naktį nežinomybėje.

Labiausiai buvo gaila vaikų – pailsę jie nepaėjo, juos nešėme ant rankų, kartu su menka manta, kurią buvome pasiėmę bėgdami. Mums buvo tas pats, kad mus sulaikys, galbūt uždarys į kalėjimą. Žinojome, kad blogiau, nei per kelis paskutinius mėnesius buvome patyrę, tikrai nebebus. Negalėjome grįžti - ten, iš kur bėgome, mūsų laukė mirtis”, - lrytas.lt sakė bėgliai.

Praėjusį ketvirtadienį VSAT pranešė, jog balandžio 14-osios naktį pasienyje su Rusija VSAT pareigūnai sulaikė nelegalių migrantų grupę – dvylika Armėnijos piliečių. Šeši suaugusieji neteisėtai perėjo sieną kartu su vaikais, tarp kurių buvo ir kūdikis.

Trečiadienį apie 2 valandą nakties VSAT Lazdijų rinktinės pasieniečiai ties Vilkaviškio rajono Kybeikių kaimu, prie sienos su Rusija, sulaikė į Lietuvos gilumą einančių asmenų grupę. Jie ką tik buvo neteisėtai perėję sieną, kuri čia eina Lieponos upeliu. Šioje vietoje jis yra seklus, upelį čia galima peršokti ar perbristi. VSAT pareigūnai visus sulaikytuosius nuvežė į užkardą.

Po apklausų vyrai buvo uždaryti į areštinę, moterys su vaikais - į Lazdijų ligoninės Vaikų ligų skyrių. Čia juos saugojo pasieniečiai.

Dėl neteisėto valstybės sienos perėjimo VSAT Lazdijų rinktinėje pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jau ketvirtadienį byla pagreitinto proceso tvarka išnagrinėta Lazdijų rajono apylinkės teisme.

„Teisės ir įstatymo požiūriu, šie žmonės yra nusikaltėliai, padarę baudžiamąjį nusižengimą - neteisėtai patekę į mūsų šalies teritoriją. Kaip valstybės interesus ginantis kaltintojas, negaliu neprašyti teismo skirti šiems žmonėms bausmę.

Tačiau, neabejoju, visi čia susirinkę puikiai suprantame, kokios priežastys privertė šiuos asmenis ryžtis tokiam nusikaltimui. Todėl aš prašysiu teismo skirti švelniausią įstatymo numatytą bausmę - po 520 litų piniginės baudos kiekvienam iš šešių suaugusių pažeidėjų.

Taip pat prašau teismo įskaityti sulaikytųjų suėmimo laiką, ir laikyti, kad kaltinamieji bausmę atliko“, - teismo salėje sakė Lazdijų rajono apylinkės prokuratūros prokuroras Aleksas Jurčys.

Sakant kaltinamąją kalbą, prokuroro balsas drebėjo iš susijaudinimo. Ašarų neslėpė ne tik teisiamieji, bet ir teismo darbuotojai. Vėliau A.Jurčys lrytui.lt prisipažino, kad tai buvo vienas sunkiausių jo gyvenime perskaitytų kaltinimo aktų.

Vargu, ar tąsyk teismo salėje būtų atsiradęs bent vienas, kurio širdis nebūtų atsiliepusi į šių dvylikos žmonių tragediją. Kai į teismo salę, kur surakintomis rankomis policijos konvojaus saugomi sėdėjo teisiamieji vyrai, pasieniečiai atlydėjo motinas su vaikais, susitikimo dramatizmas būtų sutirpdęs ir ledą: pusantros paros savo tėvų nematę vaikai verkdami puolė prie suimtųjų, šie surakintomis rankomis bandė glostyti jų galvas, paimti ant rankų, priglausti, bučiavo...

Jau po kelių akimirkų, skaitant baudžiamuosius įsakymus, antrankiai nuo teisiamųjų rankų buvo nuimti ir ant jų įsitaisė mažieji pabėgėliai. Lietuvos valstybės pareigūnai išlaikė sunkiausią - žmogiškumo - egzaminą.

Penktadienio pavakarę nuo Lazdijų rajono apylinkės teismo pastato Lazdijos gatvėje Pabradės užsieniečių registracijos centro link pajudėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) mikroautobusas. Lietuvos Respublikos migracijos departamentui priėmus sprendimą išsiųsti nelegalus armėnus iš mūsų šalies, keturiolikai dienų - laikotarpiui, per kurį turi įsigalioti minėtas sprendimas - Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimu, bėgliai apgyvendinti pabėgėlių centre.

Per šį laiką armėnai gali apskųsti Migracijos departamento sprendimą teismui ir prašytis leidimo gyventi Lietuvoje.

Ginkluotų Lazdijų rinktinės pasieniečių saugomi į savo laikiną gyvenamąją vietą pasieniečių mikroautobusu važiavo dvylika asmenų - šeši suaugusieji ir šeši vaikai.

Jauniausiam keleiviui Alenui - vos trečia savaitė, vyriausiam Artemui - trisdešimt šešeri. Kartu vyko Artemo žmona 30-metė Alla, 9 ir 3 metų jų dukros, 35-erių Rubenas ir 29-erių Dustrika bei jų pustrečių metų sūnus, cerebriniu paralyžiumi sergantis neįgalus Haykas, 33-ejų vienmečiai Armanas ir Hripsimė su trimis savo sūnumis - 8-erių metų Levonu, 6- erių sulaukusiu Arsenu ir šių metų kovo 26-ąją gimusiu Alenu.

Savo tėvynėje šie jauni žmonės buvo eiliniai šalies gyventojai, bandantys kurti sotesnę ateitį sau ir savo vaikams. Kaip patys sako - paprasti padorūs žmonės, niekada neturėję nemalonumų su policija, valdžios institucijomis. Alla, baigusi teisės studijas, šiek tiek dirbo anglų kalbos vertėja.

Iki ryždamasis bėglio likimui Artemas dirbo taksi vairuotoju Jerevane. Šeima vienu momentu netgi turėjo parduotuvę. Tačiau iš Allos pasakojimo suprantu, kad toji „parduotuvė“ - viso labo mūsiškio kiosko atitikmuo.

Aukštąjį išsilavinimą turinti Alla prisimena, kaip neteko darbo. „Gyvenome viename name dešimt asmenų. Mūsų šeima, vyro tėvai, jo broliai. Dirbo tik vienas Artemas, kiti darbo negalėjome gauti. Pagaliau atėjo toks laikas, kai jo uždarbio vos užteko maistui. O juk augo dvi dukros, vyresnioji pradėjo lankyti mokyklą“, - sako Alla.

Aukštąjį išsilavinimą turi ir neįgalų sūnų auginanti Dustrika. Jos vyras Rubenas - bokso treneris gimtajame Armaviro mieste. Turėdamas tris šimtus moksleivių, vyras per mėnesį uždirbdavo 70-130 JAV dolerių - tiek, kiek kainuoja mėnesio šildymas jų bute. Anksčiau uždirbtas santaupas šeima išleido neįgalaus Hayko gydymui.

Sūnus, pasakoja Rubenas, gimė jau sirgdamas cerebriniu paralyžiumi. Armėnijos medikai nežino, kodėl taip atsitiko, taip pat ir to, koks turėtų būti tolesnis jo gydymas.

Epilepsijos priepuolius malšinantys vaistai surydavo paskutines šeimos lėšas. Rimtas gydymas reikalingas ir Rubeno žmonai Dustrikai. Gimdymo metu moteris pasakoja buvusi užkrėsta auksiniu stafilokoku.

Armanas dirbo apsaugininku Armavire. Hripsimė rūpinosi dviem sūnumis, laukėsi trečiojo. Visos trys šeimos neslepia, kad ne tik skurdas ir baimė, kad negali užtikrinti vaikams ateities, ginė juos iš gimtosios Armėnijos. „Jaunus vyrus Armėnijoje gaudo ir siunčia prie sienos su Azerbaidžanu, į Kalnų Karabachą. Neva, kariniams mokymams, jei kartais kiltų karas tarp abiejų valstybių. Bet ten šaudoma ir šiandien, nereikia jokio oficialiai paskelbto karo. Norėjau auginti vaikus, o ne žūti nuo kieno nors kulkos Armėnijos - Azerbaidžano pasienyje“, - apie apsisprendimą bėgti kuo toliau iš šalies, Europos link, pasakojo Armanas.

Į Kaliningradą šeimos atvyko atskirai. „Mus suvedė bendras vyrų darbas statybose. Kaliningrade jie dirbo statybose - juodžiausius darbus: nešiojo plytas, maišė cementą. Po tris mėnesius gyvenome legaliai, vėliau privalėjome išvykti iš Rusijos ir vėl atvykti į ją - tik taip galėjome ten likti legaliai.

Tačiau lyg tyčia vyrai neteko darbo - nebuvo už ką išvykti. Artimiausia šalis buvo Lietuva, kreipėmės vizų - nedavė. Tada susiradome nelegalų vedlius ir ryžomės bėgti,“ - apie gyvenimą už tūkstančių kilometrų nuo tėvynės pasakojo moterys.

Kas turi atsitikti, kad poros savaičių kūdikį žindanti motina, po sunkaus gimdymo dėl dar nesugijusių siūlių negalinti net normaliai sėdėti, ryžtųsi naktį bėgti į nežinomybę? Savižudžiai ar bepročiai, vardan tikslo nesibodintys į pavojų statyti ne tik savo pačių, bet ir savo vaikų gyvybes?

Baimė ar noras bet kokia kaina pasiekti įsivaizduojamąjį Vakarų rojų ginė šias šeimas per Lieponos upelį į Lietuvą?

„Ar jūs sakote, kad gyvendami Rusijoje nuolat jautėtės diskriminuojami dėl savo tautybės?“ - nelegalų bėglių paklausė Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas.

„Taip. Mūsų kaltė buvo ta, kad mes Kaliningrade gyvenome „baltųjų“ rajone, o ne ten, kur gyvena tokie kaip mes, kaukaziečiai. Vos atvykus, vietos nusikaltėlių gauja pareikalavo mokėti „už saugumą“. Kol dirbome - mokėjome, kai netekome darbo - nebuvo iš ko. Tada kilo konfliktai“, - nuskambėjo atsakymas.

Nelegalai Rusijoje pateko į vietos nusikaltėlių, valdžios korupcijos ir skurdo ratą. Baigėsi terminas būti šalyje, rusai atsiuntė griežtus laiškus - palikti sritį per dešimt dienų. Bėgliai ėmėsi ieškoti nelegalų vedlių ir nė neįtarė, kad jų paieškas ir pokalbius seka Rusijos saugumo tarnybos, kurios apie būsimą nelegalų sienos perėjimą informavo ir kolegas Lietuvoje.

Lrytas.lt šaltinių žiniomis, pirmasis nelegalus bandymas pereiti sieną turėjo būti prieš porą savaičių. Tačiau tuomet Hripsinei prasidėjo sąrėmiai. Lemtingam žingsniui antrąsyk bėgliai susiruošė per valandą.

„Iš vakaro kilo konfliktas su vietine gauja. Jie ištempė mūsų vyrus iš mikroautobuso, kai šie važiavo iš darbo paieškų. Išvadino juodašikniais, čiurkomis, reikalavo kalbėti rusiškai, sumokėti „skolą“. Kilo muštynės. Pamatę, kad vieni neįveiks mūsiškių, nusikaltėliai nuvažiuodami ištarė: „Grįšim naktį - visus išskersim“.

Mes žinojome, ką tai reiškia - ratas užsidarė. Taksistui sumokėjome visus turėtus pinigus, moterys atidavė papuošalus - atsidūrėme naktį laukuose pasienyje. Vairuotojas parodė į tolumoje šviečiančius žiburius - ten jau Europa, Lietuva, eikit.

Turėjome telefono numerį, kuriuo turėjome paskambinti kažkam iš vedlių sąjungininkų Lietuvoje, kad mus paimtų. Tačiau mūsų niekas neatvyko, numeris neatsakė - mes klaidžiojome naktį, vaikai verkė, sušalom, vienas iš mūsiškių turėjo žvejo batus - pernešė vaikus ir moteris per upelį.

Kai nešė Hripsimę, paslydo - abu įkrito į vandenį. Kai mus apsupo Lietuvos pasieniečiai, baimės nebuvo - mums jau buvo tas pats, kas su mumis bus“, - pasakojo armėnai.

„Išmaudė kaip kačiukus - paėmė pinigus ir įskundė Rusijos pasieniečiams. O gal ir veikė su tų pačių pareigūnų žinia? Savotiškas verslo planas - pinigus paimi ir palieki pasienyje. Juk jeigu būtų rimtai taręsi dėl nelegalios kelionės į Europą - neabejotinai, būtų pasisekę, ir vedliai nebūtų pavedę.

Juk jei ne Rusijos kolegos, mūsiškiai būtų nežinoję apie būsimą nusikaltimą. Kita vertus, kitą dieną po nelegalų sulaikymo Kaliningrado srityje vykusiame Lietuvos ir Rusijos pasieniečių vadovybės susitikime, kuriame buvo aptariama padėtis prie bendros sienos ir priemonės jos apsaugai tobulinti, toks rusų draugiškas ženklas jiems pridėjo pliusų“, - privačiame pokalbyje lrytas.lt sakė vienas aukštas pareigas užimantis Lietuvos pareigūnas.

Dvylikos Armėnijos piliečių, tarp kurių buvo ką tik pagimdžiusi žindyvė, kelių savaičių kūdikis ir cerebriniu paralyžiumi sergantis vaikas, drama sujaudino Lietuvos pareigūnus. Vos sulaikius nelegalus pasienyje, nerimaudami dėl vaikų sveikatos pasieniečiai iškvietė Vilkaviškio greitosios medikus.

Užkardoje sulaikytieji sušilo, pasieniečiai juos pagirdė arbata. Formaliai sulaikytieji turėjo būti laikomi areštinėje, tačiau moteris ir vaikus, kurių vienas pradėjo karčiuoti, pasieniečiai apgyvendino Lazdijų ligoninėje. Čia jiems buvo suteikta ne tik nakvynė, maistas, bet ir reikalingos medicinos paslaugos.

Už visa tai užmokės Lietuvos valstybė. Suteikus baigiamąjį žodį teisme, nuteistieji prapliupo padėkos ašaromis - teismui, pasieniečiams, medikams, visai lietuvių tautai, kuri žmogiškai pažvelgė į trijų šeimų dramą. Lietuvos valstybė šiems armėnų tautos vaikams padarė daug - ne tik materialiąja, bet ir žmogiška prasme.

Galėtų padaryti dar daugiau - Pabradės užsieniečių registracijos centre apgyvendinti bėgliai norėtų kreiptis į Lietuvos valstybę dėl leidimo gyventi Lietuvoje suteikimo.

Tačiau tam reikia advokato ir pinigų. Pinigų šie žmonės neturi, o praktika rodo, kad Armėnijos piliečiams Lietuva paprastai nesuteikia politinio prieglobsčio. Ir ne tik dėl to, kad užsieniečių išlaikymas valstybei nepigiai atsieina. Leidimas pasilikti gali sukelti precedentą tokios teisės prašytis ir kitiems atvykėliams.

Patys pasieniečiai teigia, kad ne visuomet bėglių pasakojimus reikia priimti už gryną pinigą. Esą norėdami pasiekti savo tikslo, jie nesibodi ir kraštutinių priemonių - rizikuoti savo gyvybe, vaikus naudoti kaip psichologinį skydą naudai pasiekti.

Tik vargu, ar tie, kurie šią savaitę buvo teismo salėje Lazdijuose, kur vyko armėnų teismo procesas, patikėjo, kad šis dvyliktukas - viso labo puikūs aktoriai.