Miške prie Smolensko užgeso ir paskutinio Lenkijos prezidento tremtyje 90-mečio politikos veterano Ryszardo Kaczorowskio gyvybė.
Nors daug kam pasaulyje ši pavardė net nebuvo girdėta, būtent ją išskyrė Didžiosios Britanijos karalienė Elizabeth II.
Praėjusį šeštadienį reikšdama nuoširdžią užuojautą prezidento Lecho Kaczynskio, jo sutuoktinės ir daugelio iškilių sūnų bei dukterų netekusiai lenkų tautai, monarchė atskirai paminėjo būtent R.Kaczorowskio pavardę.
„Tokių iškilių Lenkijos asmenybių kaip prezidento tremtyje žūtis tik padidina šią tragediją“, – teigė Jungtinės Karalystės monarchė.
Šie žodžiai, bent jau Londone, niekam neskambėjo netikėtai.
Dar visai neseniai Didžiosios Britanijos sostinėje gyvenusį R.Kaczorowskį karalienė buvo apdovanojusi Šv.Mykolo ir šv.Jurgio ordinu.
Kova niekuomet nenutrūko
Nuo 1940-ųjų Londone įsikūrusi Lenkijos emigracinė vyriausybė bemaž penkis dešimtmečius buvo tikra rakštis Sovietų Sąjungos vadovybei.
Net didesnė rakštis ji buvo komunistinei SSRS vasalei – promaskvietiškai Lenkijos Liaudies Respublikos valdžiai.
„Tiek R.Kaczorowskis, tiek iki jo buvę penki prezidentai tremtyje buvo vieninteliai teisėti, konstituciniai Lenkijos valstybės vadovai.
Tai be galo siutino prokomunistinį Varšuvos režimą. Bet teisiškai jie neturėjo prie ko prikibti: vos prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pagal tuometį Lenkijos konstitucinį mechanizmą buvo sukurta administracija tremtyje – iš pradžių Paryžiuje, po to – Londone.
Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis šią administraciją laikė vienintele teisėta.
Tačiau iš karto po karo rinkimus Didžiojoje Britanijoje laimėję Clemento Attlee leiboristai nusprendė pripažinti sovietinę Varšuvos valdžią“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo R.Kaczorowskį gerai pažinojęs britų ir lenkų istorikas Andrzejus Suchcitzas.
Tiesa, daugiau kaip 300 tūkstančių lenkų, po Antrojo pasaulinio karo nusprendę pasilikti Didžiojoje Britanijoje, o ne grįžti į sovietų okupuotą kraštą, palaikė būtent vyriausybę tremtyje.
Todėl, nors ir ignoruojama oficialiojo Londono, Lenkijos išeivių administracija veikė iki pat komunistinės sistemos žlugimo.
Pačioje britų sostinės širdyje esančiame name, simboliškai pavadintame Laisvosios Lenkijos pilimi, kiekvieną savaitę posėdžiaudavo prezidentas ir jo ministrų kabinetas.
Ministrai – be pavaldinių
Prokomunistinės Varšuvos žiniasklaida šiems savanoriams politikams, negaunantiems jokio užmokesčio, negailėdavo pamazgų ir patyčių.
Net ir Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos klerkai retsykiais pasišaipydavo iš užsispyrusių lenkų idealistų.
Jie mielai pokštaudavo, kad Lenkijos ministrų kabinete dirba teisingumo ministras, kuriam nepavaldus nė vienas teismas, gynybos ministras, nevadovaujantis nė vienam kareiviui, ir netgi transporto ministras, atsakingas už jau nebeegzistuojančių traukinių nesamus maršrutus.
„R.Kaczorowskis kelerius metus užėmė vidaus reikalų ministro tremtyje postą.
Žinoma, jis suvokė, kad tie ministrų posėdžiai tėra simbolinės rezistencijos išraiška.
Visi šie žmonės buvo idealistai, bet jie nestokojo ir pragmatiško realizmo. Istorija įrodė, kad jie buvo teisūs: Lenkija atgavo laisvę, o komunizmas pasitraukė į nebūtį“, – teigė Lenkų instituto Londone vadovas A.Suchcitzas.
Jaunystėje mirties išvengė
Balstogėje 1919 metų lapkritį neturtingoje geležinkelininko šeimoje gimusiam R.Kaczorowskiui nebuvo nė dvidešimties, kai į Lenkiją įsiveržė nacių ir sovietų armijos.
Vaikinas iškart pasitraukė į antisovietinį pogrindį. 1940-ųjų liepą suimtas NKVD agentų, jis buvo kalinamas Balstogėje ir Minske. J.Stalino trijulių teismas jį net buvo pasmerkęs myriop už antisovietinę veiklą. Vėliau nuosprendis sušvelnintas iki 10 metų sunkių darbų lageriuose.
A.Hitleriui užpuolus Sovietų Sąjungą 1941-ųjų birželį, Lenkijos ministras pirmininkas tremtyje Wladyslawas Sikorskis Londone pasirašė sutartį su sovietų ambasadoriumi Ivanu Maiskiu. Šiuo susitarimu buvo suteikta teisė maždaug 100 tūkstančių lenkų kariškių ir civilių evakuotis iš Sovietų Sąjungos.
Būtent tada pirmą kartą ir buvo suvokta, kad daugiau nei 20 tūkstančių karininkų mįslingai dingo. Bet jaunajam R.Kaczorowskiui Sikorskio-Maiskio sutartis reiškė išsigelbėjimą.
Būsimajam Lenkijos vadovui tremtyje buvo pritaikyta amnestija ir leista pasitraukti iš SSRS bei prisidėti prie lenkų generolo Wladyslawo Anderso 2-osios divizijos britų armijos sudėtyje.
1944-aisiais Italijoje būsimasis prezidentas dalyvavo legendiniuose mūšiuose su hitlerininkais ties Montekasino vienuolynu.
Po karo 25 metų vyras įsikūrė Londone, įgijo buhalterio profesiją ir ėmė aktyviai dalyvauti lenkų emigrantų organizacijose.
Netekti posto buvo svajonė
„R.Kaczorowskis buvo itin kuklus, ramiai kalbantis žmogus. Tačiau jis neabejodamas kovojo už principinius dalykus.
Pavyzdžiui, jis daug prisidėjo prie ilgus metus trukusio spaudimo Londono vyriausybėms, kad šios oficialiai pripažintų, jog dėl Katynės žudynių kalti ne naciai, o būtent sovietų NKVD“, – „Lietuvos rytui“ tvirtino A.Suchcitzas.
Šeštuoju ir paskutiniu Lenkijos prezidentu tremtyje R.Kaczorowskis tapo 1989-ųjų liepą – jau byrant komunistiniam Wojciecho Jaruzelskio režimui.
„Tapti prezidentu lyg ir turėtų būti didžiausia garbė mano gyvenime. Bet taip nėra. Aš būsiu laimingiausias tuomet, kai prezidento tremtyje saugomus simbolius – ranka rašytą valstybės konstituciją ir antspaudą – perduosiu laisvos Lenkijos vadovui“, – prisipažino tuomet jau pensinio amžiaus sulaukęs politikas.
Vos po 18 mėnesių R.Kaczorowskio vizija išsipildė. 1990 m. gruodžio 22-ąją jis iš Londono atskrido į Varšuvą, kur buvo surengtos valstybės vadovui skirtos ceremonijos.
Šalies sostinėje prezidentas tremtyje asmeniškai perdavė savo įgaliojimus demokratiniuose rinkimuose išrinktam savo šalies vadovui – „Solidarnosc“ lyderiui Lechui Walęsai.
Tačiau R.Kaczorowskio vaidmens ir indėlio iki šiol neužmiršo ne tik lenkai, bet ir britai.
Vertas būti palaidotas Vavelio katedroje?
Šią savaitę gedinčią Lenkiją netikėtai suskaldė parinkta prezidento L.Kaczynskio amžinojo poilsio vieta Vavelio katedros požemiuose. Net Lenkijoje ypač didelį autoritetą turintis filmo „Katynė“ ir kitų įspūdingų kūrinių režisierius Andrzejus Wajda viešai paragino pakeisti tokį sprendimą. Tačiau niekas net neužsiminė, kad Vavelio katedroje neturėtų būti palaidotas R.Kaczorowskis.
Iškiliausios Lenkijos istorinės asmenybės, palaidotos Vavelio katedroje:
Kazimieras III Didysis – Lenkijos karalius.
Jogaila – Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius.
Kazimieras Jogailaitis – Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius.
Jonas Albrechtas – Lenkijos karalius.
Žygimantas Senasis – Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius.
Žygimantas Augustas – Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius.
Steponas Batoras – Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius.
Ona Jogailaitė – Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto sesuo, Stepono Batoro žmona.
Jonas Sobieskis III – Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius.
Tadas Kosciuška – 1794 metų sukilimo prieš Rusiją vadas.
Wladyslawas Sikorskis – Lenkijos vyriausybės tremtyje vadovas Antrojo pasaulinio karo metais.
Adomas Mickevičius – poetas.
Jozefas Pilsudskis – Lenkijos maršalas ir vadovas, Antrosios Lenkijos respublikos įkūrėjas.
Dar vienas Katynės šešėlis – generolo W.Sikorskio žūtis
Praėjusio šeštadienio lėktuvo katastrofa Smolenske labiausiai priminė Katynės, kurioje buvo nužudyti tūkstančiai lenkų, tragediją. Šis siaubas net vadinamas antrąja Katyne, kurioje vėl gyvybės neteko Lenkijos elitas.
Bet Lenkijos prezidento L.Kaczynskio ir jį lydėjusios delegacijos žūtis lyg aidas primena dar vieną skausmingą XX amžiaus Lenkijos istorijos puslapį. Tai – 1943-iųjų liepos 4-osios tragedija Gibraltare.
Tuomet, sudužus britų oro pajėgų lėktuvui „Liberator“, žuvo Lenkijos laisvųjų karo pajėgų vadas ir vyriausybės vadovas tremtyje generolas Wladyslawas Sikorskis (nuotr.).
Per šią katastrofą, sukrėtusią Lenkiją ir už jos ribų gyvenančius lenkus, žuvo visi 16 keleivių – kartu su W.Sikorskiu į Londoną skridę karo vadai ir šeimos nariai. Gyvas liko tik lėktuvo pilotas čekas Maxas Prchalas.
Specialiai aukštų pareigūnų skrydžiams pritaikytas bombonešis sudužo vos pakilęs iš britų karinės oro bazės Gibraltare. Oficialaus britų armijos tyrimo metu nustatyta, kad tragedija įvyko dėl techninio gedimo – užstrigusių vairalazdžių.
Likus vos kelioms dienoms iki mirties, 150 tūkstančių lenkų armijai vadovavęs generolas W.Sikorskis buvo viešai nutraukęs diplomatinius santykius su Maskva. Tokį jo žingsnį lėmė pranešimai apie Katynėje rastą NKVD nužudytų 20 tūkstančių lenkų karininkų kapavietę. O J.Stalinas bent kelis kartus atmetė W.Sikorskio reikalavimą leisti Raudonojo Kryžiaus atstovams nepriklausomai ištirti žudynių aplinkybes.
Britų ir lenkų istorikai neatmeta galimybės, kad techninį „Liberator“ gedimą suplanavo būtent sovietų žvalgyba. Gibraltaro oro uoste tą pačią dieną šalia nesaugomo W.Sikorskio lėktuvo kelias valandas stovėjo sovietų lėktuvas, skraidinęs ambasadorių I.Maiskį.
Maža to, būtent tuo metu Gibraltare dirbo liūdnai pagarsėjęs sovietų dvigubas agentas Kimas Philby. Šis veikėjas britų žvalgybos Specialiųjų operacijų padalinyje kelerius metus dirbo instruktoriumi, mokančiu šnipus sabotažo technologijų.
1969 m. vykusio papildomo tyrimo metu aukšto rango britų tyrėjas, buvęs karo pilotas seras Robinas Cooperis padarė tokią išvadą: „Saugumo priemonės tame oro uoste buvo minimalios, todėl egzistavo galimybės įvykdyti sabotažą“.
W.Sikorskis buvo itin populiarus politikas ir gabus karo vadas. Dar 1919-1920 metais vadovavęs lenkų kovoms su bolševikais ties Vilniumi ir Varšuva, 1922-aisiais jis buvo demokratiškai išrinktas į premjero postą.
Po Jozefo Pilsudskio perversmo 1926-aisiais W.Sikorskis pasitraukė į Paryžių ir grįžo į tėvynę tik 1938 m., artėjant Hitlerio invazijai. Nuo 1940 m. jis iš Londono vadovavo Laisvajai Lenkijos armijai (integruotai į britų karo pajėgas) ir vyriausybei tremtyje.
Staigi charizmatiškojo generolo mirtis buvo itin naudinga Kremliui. Dingus šiai figūrai iš politinės arenos, Teherano konferencijoje 1944-aisiais J.Stalinas kur kas lengviau įgyvendino planus pokarinėje Rytų Europoje.
Svarstoma, kad Lenkija su W.Sikorskiu priešakyje būtų turėjusi geresnes galimybes išsikovoti daugiau autonomijos nuo Maskvos, panašiai kaip Josipas Brozas Tito iškovojo Jugoslavijai.
2000-aisiais Londono centre W.Sikorskiui pastatytas paminklas.