Vos gimusi Lietuvoje, prostitutės namuose, Greta buvo išvežta į vaikų namus. Jos sveikata buvo silpna, o mergaitei augant, viltis, kad ją įsivaikins kokia nors šeima, vis blėso. Tačiau tada į Lietuvą atvažiavo amerikietė Tammy Bass.
49 metų išsiskyrusi moteris iš Nešvilio (Tenesio valstija) jau buvo netekusi dviejų atžalų. Vienas gimė negyvas, o vyriausiasis sūnus žuvo Irake. Kitas sūnus jau sulaukė 20 metų ir ketina palikti motinos namus.
Beglobiais vaikais besirūpinančioje krikščionių organizacijoje dirbanti T.Bass padėjo daugybei šeimų atrasti laimę ir įsivaikinti, tačiau tik šiemet galėjo atsivežti mažylę ir į savo namus. T.Bass Gretą įsivaikino vasarį. Mergaitė dabar mokosi angliškų įvardžių.
„Tavo kūdikis“, - sako Greta savo naujajai mamai džiugesio kupinu balsu. „Taip, mano kūdikis“, - atsako Tammy.
Greta turi puikų humoro jausmą. Ji mėgsta paerzinti, greit prapliumpa juoku, atidengdama tarpus tarp mažų dantukų. Jai patinka galvosūkiai ir lėlės, kurių netrūksta jos naujajame kambaryje.
Pirmasis Gretos išmoktas posakis anglų kalba buvo „Dievulėliau brangiausias“ - ji mėgdžiojo savo naująją mamą, kai ši pamatė vonios kambarį, kuriame Greta pritaškė vandens. Mergaitė nepaprastai myli savo naująjį brolį. Nors tarp jų – 17 metų skirtumas, jie bendrauja kaip seni draugai, o ne ką tik susipažinę žmonės.
Jis žaismingai supa Gretą aukštyn žemyn ir apkabina kaip tėtis meškinas. Būtent Robertas pirmasis nuspėjo, jog greitai turės įseserę. Išvykęs į universitetą jis iškart pastebėjo, kad ištuštėjusiuose namuose likusiai motinai kažko trūksta. Ji ėmė garsiai svarstyti, ar nepriglaudus pagloboti vaikelio, bet jam viskas buvo aišku, kad priglaus.
„Ji negali atsisakyti vaiko, ypač jei žino, kad jam teks grįžti į prastus namus, - sako jis. - Taigi aš žinojau, kad ji įsivaikins“.
O Lietuvoje Greta buvo niekam nereikalinga. Naujagimė į šį pasaulį atėjo jau priklausoma nuo keturių narkotikų rūšių, nesveikuojančia širdimi ir užsikrėtusi hepatitu C. Kai į Lietuvą atskrido Tammy Bass, Gretai buvo beveik treji metukai – daugeliui įsivaikinti norinčių tėvų ji buvo per didelė. Teismo salėje Vilniuje Tammy ir Roberto vertėjas nuolat klausinėjo: „Jūs tikrai jos norite?“
Tammy išties norėjo. 1997 metais ji pradėjo dirbti „Bethany Christian Services“ įvaikinimo agentūroje, kuriai dabar vadovauja. Per jos rankas pereidavo šimtai našlaičių ar niekam nereikalingų vaikų, kuriems ji stengdavosi surasti namus, nuotraukų.
Vieną praėjusių metų pradžios dieną ji pamatė mokyklinio amžiaus mergaitę iš Lietuvos ir suprato, kad atėjo jos eilė įsivaikinti. Vis dėlto tos mergaitės ji nebegalėjo įsivaikinti, o Gretą galėjo.
„Visą laiką man buvo sunku išsirinkti vaiką, - sako moteris. - Man tai atrodė neteisinga. Kaip gali nuspręsti, kuris iš tų vaikų nusipelnė šeimos? Taigi, kai agentūra Lietuvoje pasakė: „Šiam vaikui reikia šeimos“, aš atsakiau „gerai“. Ne aš išsirinkau - Dievas išsirinko“.
Sausio 16 dieną Tammy su sūnumi Robertu atvyko į Lietuvą. Dvi savaites jie nuolat keliaudavo traukiniu iš Vilniaus į Klaipėdą, kur buvo įsikūrę Gretos vaikų namai.
Mergaitę jie lankydavo du kartus per dieną, stebėdavo ją muzikos pamokėlėse, skaitė jai pasakas ir laukė, kol pasibaigs įvaikinimo procesas. Sunkiausia buvo ištverti keturias dienas tarp teismo posėdžių ir teisėjo sprendimo.
Tammy nerimavo dėl savo pačios padėties. Vyresnio amžiaus išsiskyrusi moteris nėra ta šeima, apie kurią galima pasakyti „stabili“. Bet žmonės Lietuvoje ją drąsino: „Viskas gerai, ši vieniša amerikietė gali įsivaikinti Gretą, nes niekas daugiau jos nenori“.
Atvykusi į savo naujuosius namus Tenesio valstijoje Greta iškart ėmė tyrinėti aplinką. Smalsiomis mėlynomis akimis apžiūrėjusi Bassų svetainę ji pastebėjo ant stalo stovinčią nuotrauką. Joje besišypsanti Tammy sėdėjo tarp dviejų savo sūnų.
Greta parodė į moterį nuotraukoje ir lietuviškai pasakė: „Mama“. Taip, atsakė Tammy, čia aš.
Tada mergaitė pažvelgė į jaunesnį ir apvalesnį Robertą. Galiausiai jos žvilgsnį pagavo Davidas, aukštas lieknas vaikinas, stovintis motinai iš kairės. „Brolis? - paklausė mergaitė lietuviškai. - Tavo brolis?“ Taip, vėl atsakė Tammy. Greta galėjo turėti du brolius.
Davidas Bassas iškart po mokyklos baigimo įstojo į jūrų pėstininkus ir netrukus buvo išsiųstas į Iraką. Jis buvo atsakingas už nuostolių, kurių misijų metu pridarydavo jūrų pėstininkai, padengimą. Jei jie išspirdavo kieno nors namo duris, Davidas savininkams už jas sumokėdavo. Jei į kryžminę ugnį patekdavo civilis gyventojas, Davidas duodavo pinigų susimokėti už gydymą.
Kartais jam reikėdavo prisistatyti į pagrindinę aviacijos bazę vakarų Irake ir raportuoti savo viršininkams. Savo mirties dieną jis išsiuntė motinai elektroninį laišką, kuriame parašė: „Gerai, turiu važiuoti į Al Asadą“. Po kelių valandų į Bassų namų duris pasibeldė trys jūrų pėstininkai mėlynomis uniformomis. Davidas žuvo – paskendo kilus staigiam potvyniui. Gyvas liko tik vienas tuo pačiu automobiliu keliavęs kariškis.
Balandžio 2 dieną suėjo ketveri metai po jo mirties. Šiemet jis būtų šventęs 25-ąjį gimtadienį.
Būtent jo karinis gyvybės draudimas padėjo sumokėti už Gretos įvaikinimą. Visa procedūra kainavo 25 tūkst. JAV dolerių (66 tūkst. litų), įskaitant keliones lėktuvu, mokesčius vaikų namams ir teisininkams.
Iki šiol balandis Tammy būdavo gedulo mėnuo – ji nelipdavo iš lovos, nekeldavo telefono ragelio ir vengdavo žmonių. O namuose atsiradus Gretai ji to daryti nebegali: „Negali susilaikyti nesišypsojusi, kai ji šokinėja aplinkui“.
Prieš kelias savaites Greta pradėjo lankyti darželį. Iš pradžių skirtis su naująja mama buvo sunku. Darželis priminė lietuviškus vaikų namus, ir Tammy abejojo, ar mergaitė supras, kad mama vakare sugrįš. Iš pradžių neapsieita be ašarų, tačiau dabar Greta lengvai atsisveikina su Tammy ryte ir puola jai į glėbį vakare.
„Taip, ji man duoda priežastį atsikelti, ir ne tik tai, - sako amerikietė. - Kai ryte prabunda, Greta pasirąžo, nusišypso ir pasako „mama“. Ji tikras džiaugsmas. Ji pripildo mano dieną prasmės“.