Pasak jo našlės, rašytojos Zojos Boguslovskajos, poetas mirė
Maskvoje.
Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pareiškė užuojautą
A.Voznesenskio giminaičiams ir artimiesiems.
A.Voznesenskio kūryba tapo kultine praėjusio amžiaus 7-ame
dešimtmetyje, tačiau jo santykiai su tuometės Sovietų Sąjungos
valdžia buvo įtempti.
Poetas pirmąsias savo eiles paskelbė 1958 metais ir tapo vienu
iš svarbiausių kūrėjų per Atlydžiu vadinamą liberalesnio
režimo laikotarpį, prasidėjusį vadovaujant SSRS lyderiui Nikitai
Chruščiovui po diktatoriaus Josifo Stalino mirties.
7-ame dešimtmetyje A.Voznesenskis buvo vienas iš nedaugelio
sovietinių poetų, skaitydavusių savo eiles stadionuose ir koncertų
salėse ir pritraukdavusių didžiules žmonių minias, kurie jo
eilėraščių klausydavosi nuščiuvę.
Poetas ne kartą buvo įsivėlęs į konfliktą su valdžia, o per
vieną 1963 metais vykusį N.Chruščiovo susitikimą su menininkais
Kremliuje stačiokiškas Sovietų Sąjungos lyderis asmeniškai
pagrasino jį ištremti, šaukdamas: „Pasiimkite savo pasą ir
nešdinkitės lauk, pone Voznesenski!“
Pranešama, kad po šios N.Chruščiovo tirados poetas patyrė
nervų priepuolį. Vėliau jam taip pat buvo nelengva išlikti
sąžiningu kūrėju ir neužsitraukti komunistų režimo rūstybės.
Vis dėlto pareigūnai leisdavo jam išvykti į užsienį, o 1978
metais skyrė prestižinę Valstybės premiją. Kita vertus,
A.Voznesenskis taip pat bendradarbiavo su pogrindyje leistu žurnalu
„Metropol“, nepaklusdamas valstybinei cenzūrai.
Nors nesiklostė poeto santykiai su sovietiniais kritikais,
A.Voznesenkio knygos buvo toliau buvo spausdinamos, o jų tiražai
siekė 200 tūkstančių.
Šalies kultūros ministras Aleksandras Avdejevas poeto mirtį
pavadino didžiule netektimi.
„Labai skaudu, kad nebeliko Andrejaus Andrejevičiaus
Voznesenskio. Tai sunki diena ir didžiulė netektis Rusijos
kultūrai“, - cituoja A.Avdejevo žodžius jo sekretorius spaudai.
„Žodis „laisvė“ buvo svarbiausias ir jo kūrybai, ir jo
gyvenimui“, - sakė A.Avdejevas.
A.Voznesenskis gimė Maskvoje 1933 metų gegužės 12 dieną
hidroinžinieriaus šeimoje.
Savo eilėraščius pradėjo spausdinti nuo 1958 metų, ir dar
tebesimokindamas mokykloje kelis savo kūrinius nusiuntė rusų
literatūros grandui Borisui Pasternakui, kuris pakvietė šeštoką
į svečius. Užsimezgusi jų draugystė vėliau labai paveikė poeto
likimą.
1957 metais A.Voznesenskis baigė Maskvos architektūros
institutą, pažymėdamas šį įvykį eilėmis: „Sudie,
architektūra! Liepsnokite plačiai, karvidės su amūrais, rokoko
išvietės!...“.
Pirmieji poeto eilėraščiai, iš karto atspindėję poeto
stilių, buvo išspausdinti 1958 metais.
Jo pirmoji eilėraščių ir poemų knyga buvo išleista Vladimire
1960 metais. Tais pačiais metais Maskvoje buvo išleista knyga
„Parabolė“.
1962 metais išleistas eilėraščių rinkinys „Trikampė
kriaušė“, parašytas po poeto kelionės į Ameriką 1961 metais.
Septintajame dešimtmetyje A.Voznesenskis daug važinėjo po Europą,
skaitė savo eilėraščius Paryžiuje (1963), Miunchene (1967).
A.Voznesenskis buvo Rusijos PEN centro viceprezidentas, jo
pastangomis Predelkine įkurtas B. Pasternako muziejus, jis išrinktas
dešimties pasaulio šalių akademiku ir garbės nariu. 1978 metais
už eilėraščių rinkinį „Vitražo meistras“ jam suteikta
sovietinė valstybinė premija, o Prancūzijoje jis buvo įvardytas
„didžiausiu šių laikų poetu“.
A.Voznesenskis išleido daugiau kaip 20 poezijos rinktinių, tarp
jų tokias pagarsėjusias knygas kaip „Antipasauliai“(1964), „Achilo
širdis“ (1966), „Garso šešėlis“ (1970), „Žvilgsnis“ (1972),
„Išleisk paukštę“ (1974), „Violončelės ąžuolo lapas“ (1975),
„Vitražo meistras“ (1976), „Vilionė“ (1979).
Devintajame dešimtmetyje jis pradėti rašyti prozos kūrinius,
eksperimentavo meninės formos srityje: kūrė vadinamuosius videomus,
derindamas eilėraščius su piešiniais, nuotraukomis, šrifto
kompozicijomis.
Pagal jo eilėraščius režisierius Jurijus Liubimovas pastatė
Tagankos teatre spektaklį „Antipasauliai“, o kompozitorius Aleksejus
Rybnikovas parašė roko operą „Junona ir Avosis“, kurią Maskvos
Lenino komjaunimo teatre pastatė Markas Zacharovas. Kompozitorius
Rodionas Ščedrinas pagal jo kūrinius sukūrė savo „Poetoriją“.
Pasak Rusijos prezidento tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo
klausimams Michailo Švydkojaus, A.Voznesenkio eilėraščiai „buvo
giliai intymūs ir drauge plačiai provokuojantys“.
„Jis buvo iš tų iškilių poetų, kuriuos įprasta vadinti
šešiasdešimtininkais, įsiveržusiais į Rusijos grožinę
literatūrą ir visuomeninį gyvenimą po Stalino laikų šalčio“, -
sakė M.Švydkojus agentūrai „Interfax“.
Tagankos teatre ir Lenino komjaunimo teatre pažymima, kad
A.Voznesenskio kūriniai suvaidino svarbų vaidmenį šių žinomų
Maskvos scenų tapsmui.
„Jis vienas pirmųjų atėjo pas mus ir pagal jo eilėraščius
mes pastatėme „Antipasaulius“, kurie po to buvo suvaidinti daugiau
kaip tūkstantį kartų. Pirmojoje dalyje Andrejus Andrejevičius
skaitė savo kūrinius, po to jau išeidavome mes, artistai“, - sakė
Tagankos teatro žvaigždė Ala Demidova.
M.Zacharovas primena, kad A.Voznesenskio sugalvotas spektaklis
„Junona ir Avosis“ tapo trupės „vizitine kortele“.
Režisierius sako, kad A.Voznesenskis buvo jo pamėgtas poetas:
„Andrejus Andrejevičius - giluminių poezijos tradicijų, kurių
ištakos siekia Velimirą Chlebnikovą, paveldėtojas, nors pats
A.Voznesenkis su didžia pagarba ir susižavėjimu pirmiausia kalbėjo
apie Borisą Pasternaką“.