Svajonėms išsipildžius – nutrūko gyvenimas

Ne tik patys artimiausieji - žmona, seneliai, tėvai, dėdės ir tetos, pusbroliai ir pusseserės nuo praėjusio ketvirtadienio iki šiandien jautėsi dalyvaujantys nerealiame gyvenime, kuriame vyksta atsisveikinimas su žmogumi, ypač mylėjusiu gyvenimą ir mokėjusiu juo džiaugtis bei dalintis tuo džiaugsmu su visais jį pažinusiais. Tuo negali patikėti kiekvienas, net ir visai Eimanto Kuprevičiaus nepažinęs žmogus, išgirdęs, jog baro chuliganų konfliktas su būsimaisiais medikais baigėsi vieno jų žūtimi.

„Kokia čia nesąmonė?.. Kokia neteisybė!.. Koks absurdas?!. Kokia beprasmybė...” - kalbėjo atsisveikinantieji, stipriai apkabindami Šiaulių darbo biržos direktorę Genovaitę Kuprevičienę, Eimantą užauginusią močiutę, kuriai ši netektis - viso gyvenimo prasmės netektis.

„Aš nebematau prasmės gyventi. Žinoma, yra vyras, yra sūnus, bet mano gyvenimo prasmė buvo Eimantas. Už ką man, Dieve, tokia bausmė? Dieve, kiek aš žmonėms gero padariau, ir kuo tu man atsilyginai? Keliais ėjau Romos, Jeruzalės šventomis vietomis, prašiau atleidimo ir malonės. Prieš kelias dienas Eimantas su Renata aplankė visas šventas Žemaitijos vietas. Tačiau tu, Dieve, pasiėmei ne mane, padariusią daug gero, bet pasiėmei žmogų, kuris tik pasirengė gyventi ir galėjo labai daug gero padaryti žmonėms. Jei esi teisingas - duok geram žmogui gerų darbų padaryti ir leisk jam gyventi. Man Dievo nebereikia ir aš į bažnyčią nebeisiu. Manęs su bažnyčia niekas nelaidos. Tik paskui Eimantą nueisiu, nes jis buvo pakrikštytas, šliūbą paėmęs, drauge eidavom į bažnyčią. Bet mane laidos be Dievo ir be bažnyčios. Po tokio jo sprendimo man Dievo nebereikia” - paraudusiose Genovaitės Kuprevičienės akyse nebėra ašarų. Bet ir vėl atsiranda, kai prie krūtinės ją spaudžia tiek daug pažįstamų žmonių, puikiai žinojusių, kaip ji mylėjo savo vaikaitį, kurį drauge su Regimantu Kuprevičiumi užaugino nuo trejų metukų. Išauklėjo, išmokslino ir buvo tikri, kad jis mokės pasirūpinti ne tik sergančia mama, tėvu, tapusiu pačiu geriausiu draugu, jais, užauginusiais ir mylėjusiais kaip savo sūnų, bet ir daugybe žmonių, kuriems prireiks jo - gydytojo reanimatologo pagalbos.

Vedė seneliai Eimantą ne tik į lopšelį-darželį, lydėjo ir į mokyklą. Baigęs Lieporių vidurinėje mokykloje keturias klases, penktą klasę pradėjo lankyti S. Šalkauskio vidurinėje mokykloje. Nuo penktos klasės jo auklėtoja buvusi mokytoja Jūratė Butkuvienė dar negali patikėti, kad šiandien ji atnešė gėlių Eimantui. „Tai jis visada nešė man gėlių visų švenčių progomis. Man žiauru buvo čia ateiti su gėlėmis”, - tramdo ašaras pedagogė, mačiusi, kaip augo ir kryptingai gyvenimui rengėsi jos auklėtinis.

Ir mokytojui, pasak J. Butkuvienės, didelis džiaugsmas, kai gali mokyti vaiką, kuris nuo mažens žino, ko siekia. Toks ir buvo Eimantas Kuprevičius, gal šeštoje klasėje pasakęs, kad užaugęs bus gydytojas.

Kodėl gydytojas, negali atsakyti ir močiutė, pati visada sakiusi, kad geriau rinktųsi teisininko specialybę. „Nes man ji artimesnė”, - šypsosi G. Kuprevičienė, prisiminusi tuos pokalbius su Eimantu, kai įkalbinėjo jį būti teisininku. Tačiau niekada neatkalbinėjo nuo jo paties pasirinkimo, nes ir gydytojo profesija jai patiko.

Giminėje nebuvo nei medikų, nei rimtų ligonių, todėl Eimanto noras būti gydytoju ir stebino. Jis pats vaikystėje sirgo bronchų astma, buvo vežamas pas geriausią vaikų alergologę Bružaitę į Kėdainius, gal ji įkvėpusi tokią svajonę? Nuo tada, kai atsirado naujos kartos inhaliaciniai vaistai, sveikatos problemų ir nebelikę.

Ligoninėje dar teko būti dešimtoje klasėje. Tada Eimantas su draugais buvo iškyloje ant Šatrijos kalno ir įvyko trauma - susilaužė ranką. Šiaulių ligoninės chirurgas jam gipsavo ranką ir Eimantas pareiškė: „Žinokit, aš tikrai būsiu chirurgas”.

Taip jis sakė visiems, ir, anot auklėtojos Jūratės Butkuvienės, mokėsi labai kryptingai, ypatingą dėmesį skyrė biologijai, chemijai, kurių pradmenys medicinos studijose ypač reikalingi.

Draugų Eimantas turėjo ir vyresnių, ir jaunesnių. Atrodė, kad jis gali bendrauti su bet kokio amžiaus žmogumi ir jaustis geriausiu draugu. Aleksandras Markas taip pat nebuvo vienmetis, tačiau Eimantą prisimena kaip geriausią draugą, su kuriuos drauge ypač daug laiko praleista gamtoje.

„Klasėje buvome „trys muškietininkai” - Eimantas, Justinas ir Mindaugas”, - pasakoja klasės draugas. Kartu visi buvo ir Šaulių sąjungos nariai, kuo labai džiaugėsi ir močiutė.

„Ten mokėsi vyriškumo, drausmės”, - sako. G. Kuprevičienė ir priduria - tik jūs nesupraskite, kad jis buvo kažkoks ypatingas. Jis buvo normalus vaikas. Kartą kažkokį sprogmenį namo rūsyje sprogdino ir vos nesusisprogdino... Kitą kartą tualete su dujiniu šautuvu šaudė”, - šypsosi G. Kuprevičienė.

Tačiau pikto niekada niekam nedarė. „Jis buvo gamtos vaikas”, - sako A. Markas, ir vienas per kitą klasės draugai pasakoja, kaip jie drauge plaukiojo Nerimi, Ūla, Merkiu. G. Kuprevičienė priduria, kad gamtoje ir su tėveliu Sauliumi daug laiko praleido. Ypač su katamaranu dažnai plaukiojo.

„Tėvelis jam buvo tarsi geriausias draugas, nuolat susitikdavo. Bet tėvas buvo senelis, nes jis ir pabardavo, ir užjausdavo, ir labai labai mylėjo”, - sako močiutė, kurios vedamas taip pat daug grožio gamtoje pamatė.

Klasės auklėtojai J. Butkuvienei nepamirštama Eimanto ir Renatos draugystė. Jie abu mokėsi vienoje klasėje, tačiau draugauti pradėjo dešimtoje klasėje. „Tai buvo tikra mokyklinė meilė”, - sako mokytoja, jai pritaria ir klasės draugai. Ir močiutė žino, kad po dešimtos klasės Naujųjų metų sutikimo, kai Eimantas Renatą parlydėjo namo, jie ir pradėjo draugauti.

Geriausia draugė Jolita drauge su Renata lankė šokių būrelį ir pamena, kaip Eimantas ateidavo net į repeticijas, rodė Renatai dėmesį, o ši mergaitiškai koketavo ir vaidino, kad reikės dėl jos pasistengti... Ir Eimantas stengėsi.

„Žinai, kas šalia tavęs sėdėjo?” - kartą šokėjų pasirodymo metu, kurį stebėjo ir Renatos tėvai - Povilas ir Laima Striaukai, tėčio paklausė vyresnioji dukra ir paaiškino: „Jūsų būsimasis žentas”.

„Aš tada nespėjau jo įsižiūrėti, tačiau nuo pat dienos, kai susipažinome, labai pamilome. Visų buvo numylėtas, nes ir pats buvo visiems labai dėmesingas”, - pasakoja P. Striaukas, įsitikinęs, jog tai buvo žento ir žmogaus idealas, reto mandagumo, nepaprasto šnekumo žmogus. „Mes juo labai džiaugėmės, toks žmogus gal yra iš tūkstančio vienas”, - sako uošvis, negalintis pamiršti mažybinių žodžių, kuriais vadinosi jo vaikai: „katyte, katinėli...”

Visus, pamena ir klasės draugai, Eimantas vadino mažybiniais vardais.

Apie gražią ir taurią Eimanto ir Renatos meilę žinojo visa mokykla. Draugavo pirmūnai. G. Kuprevičienė žinojo, kad jos vaikas draugauja su labai gera mergaite, kad iš gerbiamos šeimos ir tai buvo svarbu - turės stengtis ir lygiuotis. Ir matė, kad stengiasi - ir mokytis geriau pradėjo.

Abitūros egzaminus Eimantas išlaikė su trim devintukais. Nusprendė stoti į Kauno medicinos universitetą, nes žinojo, kad čia - labai sena medikų kalvė. Tais metais į mediciną įstojo 240 abiturientų. Pagal surinktus balus Eimantas buvo 183. Nuo pat pirmos dienos kibo į mokslus ir tik antrame kurse iš farmakologijos buvo gavęs penketą - žino močiutė.

Drauge į Kauną mokytis išvažiavo ir Renata, tik ji pasirinko Vokiečių filologijos studijas. Eimantas įsikūrė studentų bendrabutyje, o Renata - nuomojamame bute. Tad susitikdavo tik savaitgaliais - abiem rūpėjo mokslas

22-ejų metų abu buvo, kai nusprendė tuoktis ir gyventi drauge. Įsikūrė Kauno medicinos universiteto šeimyniniame bendrabutyje, kur ruošėsi praleisti ir visus ateinančius ketverius studijų rezidentūroje metus. Liepos 26-ąją, prieš porą dienų iki Eimanto žūties, laiminga pora atšventė trejų metų vedybų sukaktį. Abu drauge apvažiavo šventas Žemaitijos vietas, nes abiem bendravimas su Dievu teikė stiprybės. „Aš nespėjau jaunavedžių išlydėti iš namų, nes buvau komandiruotėje Slovėnijoje. Parskridau tada, kai jie namo grįžo”, - pamena didžiulį džiaugsmą, kai pamatė Eimantą su Renata už rankų, kaip visada, susikibusius. Seneliai vestuvių proga padovanojo savo „Pežo” automobilį, kuriuo iki šiol jauna šeima važinėjosi. Eimantas labiau nei automobiliu džiaugėsi įsigytu jūros aitvaru - banglente su burėmis, kuria mėgo skrajoti vėjuotą dieną Baltijos bangomis.

Birželio 27 dieną, kaip ir visi 240 kurso studentų, Eimantas Kuprevičius gavo bendrosios medicinos gydytojo diplomą. Jam suteiktas magistro kvalifikacinis laipsnis ir gydytojo kvalifikacija. Močiutė Genovaitė tą svarbią dieną buvo drauge ir iki šiol jos ausyse skamba visos didžiulės salės netylantys plojimai, kai jos vaikas ėjo pasiimti diplomo. „Taip neplojo niekam”, - pastebėjo G. Kuprevičienė, ir jos širdis džiaugėsi.

Po diplomų vaikai ilsėjosi Šventojoje, Kuprevičių poilsio namuose. „Ten daug darbo - ir ravėti, ir veją pjauti”, - pasakoja G. Kuprevičienė. Ji džiaugėsi, kai vaikai pasakojo, kad visus darbus padarė ir niekam nereikės rūpintis.

Ypač džiaugėsi seneliai tuo, kad poilsiaudamas Šventojoje... išgelbėjo dvejų metukų vaiko gyvybę. „Jei nebūtų teikiama pagalba, nebebūtume suspėję”, - pasakę ir greitosios medicinos pagalbos medikai, atvykę į paplūdimį, kur sąmonės nuo karščio neteko dvejų metukų kūdikis.

G. Kuprevičienė žinojo, kad ir Kauno klinikose Eimantas jau buvo atgaivinęs vieną mirštantį žmogų. Ir tai ne tik seneliams, bet pirmiausia jam pačiam suteikė dar daugiau pasitikėjimo savimi ir pasiryžimo. Stebėjosi artimieji, kai ir vasaros atostogų metu jis įsigijo ir skaitė naujausią medicininę knygą apie reanimaciją ir anesteziologiją. Niekas tada nežinojo, kad šią knygą artimieji dės į karstą po pagalve...

Praėjusį antradienį Eimantas jau buvo įstojęs į Kauno medicinos universiteto reanimacijos rezidentūrą, kurią turėjo pradėti rugpjūčio 2 dieną. Jis rezidentūrą ruošėsi atlikti Kauno medicinos universiteto klinikų Didžiojoje reanimacijoje. Eimantas to labai siekė, nes buvo įsitikinęs, kad tik čia, kur sutelkta visa pažangiausia medicinos technika, jis geriausiai išmoks savo specialybės. Bet dirbti, baigęs mokslą, pasak G. Kuprevičienės, planavo Šiauliuose.

Antradienį, pamena Genovaitė Kuprevičienė, Eimantas labai mįslingai prie jos prisėdo ir ėmė kalbėti: „Močiute, tu net neįsivaizduoji, aš pradėsiu dirbti Didžiojoje reanimacijoje. Aš būsiu labai labai geras gydytojas ir išgelbėsiu labai daug žmonių gyvybių...”

Šventai patikėjusi anūko žodžiais, nes žinojo, kad jis šiam mokslui skirs visas jėgas. Nes jau buvo išsipildžiusi didžiausia jo gyvenimo svajonė, nes įstoti į reanimacijos rezidentūrą nebuvo lengva, o jį priėmė. Smulkiai močiutei papasakojo ir visos kitos savaitės darbo grafiką. „Antradienį į darbą turėjo eiti nuo 8 valandos ryto iki 8 valandos vakaro, trečiadienį - nuo...” - G. Kuprevičienė puikiai žino kiekvienos dienos grafiką, nuo kada iki kada jos vaikas turėjo dirbti pirmąją savo gyvenimo darbo savaitę, kuri taip ir neprasidėjo.

Nesulaukė studento, ketverius metus turėjusios trukti rezidentūros profesoriai ir studentai, puikiai pažįstantys Eimantą, nesulaukė jo ir ligoniai.

„Baik spardyti - jis gydytojas, gal tau gyvybę gelbės”, - šaukė draugai sužvėrėjusiam žmogžudžiui iš „Suopio” baro. Tas šauksmas nepasiekė nei žmogžudžių ausų, nei Dangaus. Draugai bandė gaivinti Eimantą, greitosios medicinos pagalbos medikai reanimavo apie valandą. Deja, būsimo reanimatologo gyvybė užgeso nusikaltimo vietoje.