Ir garbinamas, ir prieštaringai vertinamas istorikas,
londonietis, kuris pastaraisiais metais buvo Niujorko universiteto
Europos studijų profesorius, mirė būdamas 62 metų amžiaus.
Kad jis mirė nuo amiotrofinės lateralinės sklerozės, kuria
susirgus miršta motoriniai neuronai - nervinės ląstelės,
atsakingos už valingus judesius, komplikacijų, patvirtino ir
universiteto atstovas.
T.Judtui, kuris už savo beveik 900 puslapių šiuolaikinės
Europos istoriją „Pokaris: Europos istorija nuo 1945 metų“ (Postwar)
2006-aisiais tapo Pulitzerio premijos finalistu, po dvejų
metų buvo diagnozuota minėta liga, kuri pažeidžia galvos ir
stuburo smegenų nervines ląsteles ir atima galimybę judėti bei
kalbėti.
Nors ir suvaržytas kaip kokia „šiuolaikinė mumija“, jis mąstė
nevaržomai ir tai šiais metais dar kartą įrodė virtine asmeninių
esė žurnalui „The New York Review of Books“.
„Priešingai beveik visoms kitoms rimtoms ar mirtinoms ligoms,
šioji leidžia laisvai, neskubant ir su minimaliu diskomfortu
mąstyti apie katastrofišką savo paties būklės blogėjimo
pažangą“, - esė „Naktis“ (Night) rašė T.Judtas.
„(Tačiau) būti įkalintam geležiniame kostiume, šaltame ir
neatleidžiančiame, nėra jokios išganingos galios. Protinio guvumo
malonumai yra labai pervertinami, įprastai, kaip man dabar atrodo,
tų, kurie nėra nuo jų išimtinai priklausomi“, - rašė jis.
T.Judto liga ir jo ryžtas papasakoti, kaip jis mėgina jai
nepasiduoti, kelia simpatijas ir žavėjimąsi istoriku, toli gražu
negarsėjančiu jausmų varžymu. Jis susiremdavo su komunistais,
laisvosios rinkos propaguotojais, Irako karo rėmėjais ir - kas
vertinama prieštaringiausiai - su Izraeliu.
Žydas T.Judtas, kurio protėviai iš tėvo pusės buvo rabinai
iš Lietuvos, paauglystėje buvo išsiųstas į vasaros stovyklą
Izraelyje, kur tapo uolus žydų tėvynės patriotas. Per 1967 metų
Šešių dienų karą ir po jo jis dirbo Izraelio gynybos pajėgose
vertėju ir vairuotoju.
Tačiau vėliau jis nusivylė sionistine žydų valstybe ir
padarė išvadą, „kad dauguma izraeliečių buvo ne šių dienų
perkelti agrariniai socialistai, o jauni, išankstinę nuomonę
susidarę žydai miestiečiai, kurie nuo savo tautiečių Europoje ar
Amerikoje skyrėsi daugiausia savo mačizmu, pasipūtėlišku
pasitikėjimu ir galimybe naudotis ginklais“. Tai T.Judtas, kuris
išsilavinimą įgijo Kembridžo universitete, parašė šiais metais.
1983 metų straipsnyje „or The New York Review of Books“ T.Judtas
Izraelį pavadino „agresyviai netolerantiška, tikėjimo motyvuojama
etnovalstybe“. Nors dauguma liberalų rėmė dviejų valstybių
sprendinį - atskiras teritorijas žydams ir palestiniečiams,
T.Judtas ragino abi šalis susivienyti po vienos vyriausybės sparnu.
T.Judto tėvai buvo marksistai, o jis pats dažnai rašydavo apie
marksizmo ir komunizmo žlugimą. Tarp jo knygų yra „Marksizmas ir
prancūzų kairieji“ (Marxism and the French Left), taip pat - kiti
darbai, kuriuose kritiškai vertinami prancūzų intelektualai, esą
naiviai vertinantys Staliną ir Sovietų Sąjungą.
Žinomiausia jo knyga yra „Pokaris: Europos istorija nuo 1945
metų“ - plati ir išsami Europos apžvalga nuo Antrojo pasaulinio
karo pabaigos iki 21-ojo amžiaus pradžios, apimanti politinį,
karinį, ekonominį, socialinį ir kultūrinį aspektus. Šis veikalas
buvo išverstas į daug kalbų, tarp jų ir į lietuvių.
T.Judtas šiame veikale aprašė Rytų bloko susiformavimą ir
staigų žlugimą, tai, kaip Marshallo (Maršalo) planas padėjo
prikelti Vakarus iš pelenų ir nevilties iki neįsivaizduojamos
gerovės.