Rimas pasakoja, kad anksčiau nėra šokęs, bet visada norėjo.
„Užgrojus kokiai gražiai melodijai, kūnas tarsi pats imdavo judėti. Tas žodis „šokis“ mane ir apgavo: paaiškėjo, kad sportiniai šokiai gerokai skiriasi nuo tų judesių, kuriuos atlieki pats. Čia kur kas daugiau matematikos, geometrijos.
Sandrai net sakiau: „Pasidarykime žingsnelių brėžinį.“ Aš vis dar mąstau apie tai, ir kad pėda eitų teisingai, ir kad nuo kulno ar pirštų turiu pradėti, ir kur korpusas pasisukęs, ir kad negaliu paleisti alkūnių, ir kad nugara būtų tiesi... Galvoju apie dalykus, apie kuriuos profesionalūs šokėjai net nemąsto“, - patirtimi dalijasi R.Valeikis.
Jis gali paaiškinti, kodėl šokti taip malonu.
„Šokant dėl didelio fizinio krūvio žmogaus organizme išsiskiria daug endorfinų – natūralių opiatų. Todėl į smegenis gauni dozę natūralaus narkotiko. Išeini po repeticijos ar treniruotės sporto salėje, žiūri į elektros stulpą ir jis tau toks gražus... Iš kur visa tai žinau? Nes prieš metus Agnė (žmona Agnė Gintalaitė – red. past.) Vilniaus universitete pradėjo studijuoti psichologiją. Ji daug skaito, domisi, mokosi, ir aš nenoriu nesuprasti, apie ką mąsto. Žinau, kad būsime kartu, jeigu eisime, žiūrėsime ar mąstysime ta pačia kryptimi. Todėl ir aš paskaitau jos knygų, piešdamas pasiklausau mokomųjų garso įrašų“, - pasakoja Rimas.
Jis nesureikšmina kiekvieną šeštadienį jam žeriamų pagyrų.
„Atleiskite, bet namie turiu veidrodį ir žinau, kaip atrodau. Nuo tada, kai komisija pradėjo taip mane girti, Inga Valinskienė – žavėtis, neapleidžia pojūtis, ar tik iš manęs lengvai nesišaipoma. Nepelnytos pagyros – netikros. O pergyrimas – apskritai pašaipos forma. Man labiau patiktų nuosaiki reakcija“, - kuklinasi šokėju tapęs dailininkas.