Operos solisto V.Noreikos darbo kalendorius išmargintas užrašais – spalio mėnesį jau suplanuota dešimt koncertų, lapkričio – penkiolika.
Ne visur vienodos programos, tad reikia pasirengti, be to, nuvažiuoti ir parvažiuoti. Praėjusį mėnesį jis lankėsi Žagarėje, grįžo penktą valandą ryto, o dešimtą jo jau laukė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai.
75 metų sulaukęs maestro prasitarė, jog kartais jaučiasi pavargęs, tačiau neslepia džiaugsmo ir pasididžiavimo, kad dar aktyviai gyvena kaip profesionalus dainininkas.
– Jubiliejiniuose koncertuose atliksite lietuvišką muziką su savo mokiniais. Jei sukviestumėte juos visus, matyt, jie netilptų vienoje scenoje? – pasiteiravau V.Noreikos.
– Esu parengęs daugiau kaip 40 absolventų. Iš jų kokie keturi jau anapilyje, keli verčiasi dėstymu, visi kiti dainuoja.
Jūs juos puikiai pažįstate – Bronius Tamašauskas, Edgaras Montvidas, Laimonas Pautienius, Arvydas Markauskas, Arūnas Malikėnas. Štai Eugenijus Chrebtovas tarptautiniame Fiodoro Šaliapino konkurse geriausiai pasirodė kaip bosas.
– Ar pajuntate, kad mokiniai pranoko mokytoją?
– Kodėl ne, viskam ateina laikas. Nebegaliu dainuoti tokio repertuaro kaip prieš tris dešimtmečius, bet konkuruoju atlikdamas kamerinę muziką, arijas, kuriose nėra itin aukštų natų.
Kartais pykstu ant kai kurių mokinių, kad jie nepraplečia repertuaro, atsainiai žiūri į intonavimą, neklausia, kaip jų balsas skamba klausantis iš šalies. Reikėtų daugiau savikritikos.
– Lietuvoje jūs turite didelį autoritetą. Ar savo mokinius kaip nors proteguojate? Ar manote, kad jie turi patys skintis kelią?
– Patariu dalyvauti konkursuose, perklausose. Kai naujam operos spektakliui renkami atlikėjai, galiu pasakyti, kad į vieną ar kitą vaidmenį tiktų mano mokinys.
Bet į tai žiūriu labai atsakingai, nes nebeklausys mano patarimų, jei juokingai kalbėsiu.
Studentams sakau, kad mano mokykla – ne egzaminui, o gyvenimui. Suteikiu abėcėlę, išmokau daugybos lentelę, kvėpavimo, dainavimo principų, padedu išsiugdyti skonį.
Toliau reikia patiems tobulėti, ieškoti vadybininkų, kurie į juos investuotų, reklamuotų.
– Kaip teko girdėti, naujausias jūsų mokinys bus televizijos projekte žaibiškai išgarsėjęs visaginietis Ilja Aksionovas, šįmet įstojęs į M.K.Čiurlionio menų gimnaziją. Kokias viltis su juo siejate?
– M.K.Čiurlionio mokykloje nedėstau, bet vadovybė paprašė, kad vadovaučiau I.Aksionovo dainavimo mokslui.
Iljai 14 metų, tuoj prasidės balso mutacija. Jį dabar reikia ne mokyti, o saugoti, kad nenusirėktų ir kiti jo nenurikdytų.
Kas iš jo išaugs, niekas nežino. Buvo toks auksinio balso berniukas Robertino Loretti.
Jau vėliau teko su juo koncertuoti – iš vunderkindo tebuvo likęs elementarus baritonėlis. Negalima eksploatuoti nesubrendusio vaikiško balso.
– O jūs pats ką laikote savo mokytojais?
– Paprastai mano dainavimo mokslai siejami su Kipro Petrausko vardu. Bet pirmiausia norėčiau paminėti savo pirmąjį mokytoją tuometėje J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje Antaną Norvaišą.
Puikus dėstytojas, nežinia kodėl dirbęs tik muzikos mokykloje. Jis mane mokė apie metus, vėliau buvo pakviestas į Rygą.
Kai po daugelio metų nuvykau į Italiją ir patekau pas garsųjį Giannaro Barrą, supratau, kad pradedu nuo to, ko mane mokė A.Norvaišas.
– Sakoma, šokti galima išmokyti ir mešką. O dainuoti?
– Jei Dievas nedavė, tėveliai nepridėjo, o dar klausa ne kažin kokia, – nieko nepasieksi. Šnekos apie devyniasdešimt procentų darbo ir dešimt talento – niekai, jei nėra prigimties.
– Dainininkas pirmiausia dainuoja balsu ar galva?
– Visiems savo mokiniams sakau – pirma galvok, o tada dainuok. Galva – mūsų kompiuteris, ji vadovauja dainavimui.
Antra vertus, galva – sudėtingas mechanizmas. Pasitaiko tokių studentų, kurie tingi, patys nežino, kodėl atėjo mokytis. Esu net skambinęs kai kurių tėvams, sakęs, jog nieko dora nebus, bet vis tiek moka didžiulius pinigus, kad mokytųsi.
– Ką iš savo karjeros laikytumėte didžiausia sėkme ir kas paliko kartėlį?
– Man pasisekė, kad pirmasis iš buvusios SSRS tenorų dainavau Milano „La Scala” teatre, po to tame pačiame teatre atidariau Maskvos Didžiojo teatro gastroles.
Tuomet jie rodė „Ruslaną ir Liudmilą”, o ši opera tenorui labai simboliška – jis dainuoja dvi pirmąsias labai gražias arijas.
Apmaudu, kad negalėjau pasirašyti kontrakto su „La Scala”, nors po pirmojo spektaklio „Madam Baterflai” atėjo choras su buteliu šampano ir pripažino, jog esu vertas jų scenos.
Po to man siūlė kontraktus Tel Avivo, San Fransisko teatrai, bet tuometė valdžia neleido.
Kai sutikau SSRS kultūros ministro pavaduotoją ir pasiteiravau, kodėl neleidžia į užsienio teatrus, nors aš atiduočiau visus honorarus, kiek priklauso (turėdavau teisę iš 1000 dolerių pasilikti 167), atsakė trumpai: „Pas mus tai neįprasta.”
Skaudi nesėkmė buvo tai, kad, laukdamas savo asmeninio gyvenimo permainų, atsisakiau pereiti dirbti į Maskvos Didįjį teatrą. Tuomet man tiesiai pareiškė: „Pasiūlymo dirbti Didžiajame teatre neatsisakoma. Daugiau nebebūsite čia kviečiamas.”
Taigi nuo 1976-ųjų Didžiajame teatre nebedainavau, nors iki tol dalyvavau 7 spektakliuose.
– Ar visus svajonių vaidmenis sukūrėte?
Pavyzdžiui, Violeta Urmanavičiūtė-Urmana yra prasitarusi, kad jos svajonių vaidmenų mažai telikę.
– Matyt, nedaug svajonių turėjo. Aš visų tenoro vaidmenų net nesu matęs. Man patikdavo Hercogas, Kavaradosis, Kunigaikštis Igoris, Lenskis, Almaviva – mėgdavau scenoje padūkti, paimprovizuoti.
O buvo tokių vaidmenų, kurie nejaudindavo.
Pavyzdžiui, Jules’io Massenet „Manon” – saldi operėlė, nors De Grijė turi vieną gražią ariją.
– Tenorams dažniausiai tenka romantiškų įsimylėjėlių vaidmenys.
– Ne visai. Pavyzdžiui, „Karmen” Don Chosė, prieš patekdamas į kariuomenę, jau buvo nužudęs žmogų. Taigi peilis jam nebuvo svetimas.
„Rigoleto” Hercogas – didžiulis niekšas, nors jo arijų muzika – graži. Kartu tai nežmoniškai sunki partija – pagal italų sampratą, tas, kuris sudainuoja Hercogą, gali dainuoti viską. Aš dainavau Hercogą.
– Ar netekdavo įsimylėti partnerių arba jų herojų?
– Ne, nereikia būti įsimylėjusiam, kad suvaidintum aistringą meilužį. O ir ne visos partnerės buvo gražios. (Šypsosi.)
Solisto laimėjimai: skaičiai ir faktai
V.Noreika yra sukūręs beveik 50 vaidmenų, dainavęs daugiau kaip 900 spektaklių visuose trijuose Lietuvos muzikiniuose teatruose, 238 spektakliuose 49 pasaulio teatruose.
Dainininkas yra surengęs apie 800 solinių koncertų, o bendrų su kitais atlikėjais – dar daugiau. Jo repertuare yra apie 700 kūrinių – tiek muzikinio teksto jis atsimena.
Solisto biografija kupina unikalių detalių. Per G.Verdi operos „Rigoletas” spektaklį Odesoje garsiąją Hercogo dainelę „Širdys mergelių...” jis kartojo tris kartus, ariją iš tos pačios operos trečiojo veiksmo Lvovo teatre dainavo dusyk. Jam teko kartoti ir Pinkertono ariją iš operos „Madam Baterflai” trečiojo veiksmo.
Maskvos Didžiojo teatro spektaklyje „Kunigaikštis Igoris” V.Noreikos herojus į sceną išjodavo žirgu. Šis spektaklis rodytas ir Milane, Paryžiuje.
Lenkijoje, S.Moniuszkos festivalyje, Jonteko ariją iš operos „Halka” V.Noreika atliko tris kartus – lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai.
Lietuvių kalba V.Noreikos dėka yra skambėjusi Milano „La Scala”, Buenos Airių „Colon”, Sidnėjaus operų teatrų scenoje, ką jau kalbėti apie daugybę buvusios SSRS teatrų.