„Esu toks pat Vilniaus gyventojas, kaip ir kiti. Turiu savo verslą, gyvenamąją vietą, moku mokesčius ir nieko neprašau iš kitų”, – sakė 38 metų meksikietis Jose Canios De Leonas Padilla.
Jo svajonė – tapti niekuo neišsiskiriančiu vilniečiu. Bet nemažai žmonių verslininkui nuolat primena, jog jis – užsienietis, o Migracijos tarnybos pareigūnai kasmet grasina išsiųsti jį iš šalies.
– Kaip atsidūrėte Vilniuje? – pasiteiravome J.Padillos.
– Prieš atvykdamas į Lietuvą gyvenau JAV, Minesotos valstijoje.
Ten sutikau labai mielą lietuvę. Su ja susituokėme JAV.
Po kurio laiko nusprendėme persikelti į Lietuvą.
Atvykęs į Lietuvą pirmiausia apsigyvenau Panevėžyje.
Po mėnesio persikėlėme į Vilnių. Po savaitės bus ketveri metai, kai gyvenu čia.
– Atvykęs iš tolimos šalies turėjote pajusti didelį kultūrų skirtumą. Ar sunku buvo prisitaikyti?
– Meksika – didžiulė šalis, ten gyvena daugybė žmonių. Didelėse šalyse galima pamatyti daug skirtingų dalykų, todėl nuvykus kitur nedaug kas stebina.
Atvažiavęs čia sužinojau, kad lietuviai ir meksikiečiai turi nemažai panašių tradicijų.
Mūsų religija ta pati, tik niekada nemaniau, kad Lietuva – tokia religinga šalis.
Mes švenčiame nemažai tų pačių švenčių – Motinos dieną, Vėlines, Tris karalius.
Didžiausia kliūtis buvo kalba. Atvykęs čia visiškai nemokėjau lietuviškai, todėl buvo sunku susirasti darbą.
Kitose šalyse gali nemokėti kalbos, bet jei esi geras specialistas, tau leidžiama dirbti. Teko lankyti Vilniaus universitete rengiamus lietuvių kalbos kursus.
– Kaip sekėsi čia pradėti savo verslą?
– Buvo ir sunku, ir lengva. Kad atidaryčiau restoraną, reikėjo daugybės dokumentų ir leidimų.
Kita vertus, visi reikalavimai buvo labai aiškūs. Valdininkai paaiškindavo, kam, kada, kokią pažymą pateikti.
Kūriau meksikiečių restoraną, todėl kiek sunkiau buvo rasti šio stiliaus baldų. Dabar nuolat reikia sukti galvą, kur gauti mūsų virtuvei reikalingų produktų.
– Ar patiriate kokių nors sunkumų dėl to, kad esate užsienietis?
– Taip. Man tikrai skaudu, kad kiekvienais metais Migracijos tarnyba grasina išsiųsti mane į Meksiką.
Kai išsiskyriau su lietuve žmona, jie man pasakė: „Važiuok namo.” Vienais metais aš nebuvau išsiųstas, nes dirbau ambasadoje. Kitais metais atidariau restoraną ir vėl gavau leidimą čia gyventi.
Tačiau kai prieš kelias dienas nuėjau jo pratęsti, man buvo pasakyta, kad reikalavimai pasikeitė ir turėti verslą nebeužtenka. Man buvo iškeltos kelios sąlygos – investuoti daugiau pinigų, vesti arba tapti tėvu. Aš nesu vienintelis restorano šeimininkas, todėl dėl investicijų viską turiu derinti su partneriais.
Negi Migracijos tarnybos pareigūnai negalėjo bent prieš kelis mėnesius manęs įspėti, kad pasikeitė leidimų sąlygos? Būčiau turėjęs laiko pagalvoti, ką toliau daryti.
Mūsų restoranas nedidelis, bet lietuviams sukūrėme dvylika darbo vietų. Moku mokesčius, nesu niekam skolingas ir iš valstybės nieko neprašau. Be to, esu jaunas, sveikas žmogus, negeriu, nerūkau ir galiu sukurti šeimą. Negi esu toks nepageidaujamas, kad reikia mane išsiųsti?
– Kaip Vilniuje leidžiate laisvalaikį, kur mėgstate lankytis?
– Man patinka pasivaikščioti ten, kur nėra labai daug žmonių. Vasarą mėgstu po Vilnių važinėtis dviračiu, dažnai vaikštau po Sereikiškių parką.
Kiekvieną savaitgalį lankausi vienoje Senamiesčio bažnyčioje. Labai įdomus prie Neries esantis Trinapolio vienuolynas.
– Kas jums nepatinka Vilniuje?
– Atvažiavęs į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę dažnai negaliu rasti vietos jam pastatyti.
Nemažai vairuotojų automobilius stato užimdami dvi vietas.
Daug žmonių panašiai elgiasi ir prekybos centruose, parduotuvėse. Kai kurie pirkėjai su vežimėliais užima daug vietos ir jiems visai nesvarbu, kad kiti negali praeiti. Daugelis žmonių visiškai negalvoja apie kitus, jiems svarbūs tik jie patys.