„Būdavo tokie laikai... – Linkuvos seniūnijos (Pakruojo r.) tvarkdarei – rudens atostogos. Už trisdešimt trejų metų triūsą. – Sovietmečiu valiau ir kooperatyvo patalpas. Darbo stažo – su kaupu. Penkiasdešimt keleri metai. Tuomet gaudavau dvylika rublių. Labai reikėjo pinigėlių. Prie valytojos etato dar prisidurdavau papildomai. Anglys, malkos – sunkus krūvis rankoms. Plauni patalpas šaltu vandeniu. O dar šaligatvius valydavau. Dabar kitaip – yra dulkių siurbliai, įvairių priemonių...“
Nesugrubo G.Jasiūnienės rankos nei nuo juodo darbo, nei nuo armonikos. Kai mintys nukrypsta į praeitį, Anelijos ir Stasio Vaicekauskų pirmagimė neuždengia gyvenimo knygos. Dešimties metų puslapiuose – tremties kelias. Iš gimtųjų Megučionių į nežinią 1948-aisiais vežė pačiame gegužės žydėjime. Dešimčiai metų mergaitės šeimą atskyrė nuo gimtinės.
„Armonika? – linksma kibirkštėlė žybteli moters akyse. – Tai dalis gyvenimo! Ką ten dalis – pusė amžiaus! Su muzika – nuo šešiolikos metų. Tėvelis Sibire grojo. Manęs ir brolio Stanislovo niekur neišleisdavo, kol nepaimdavome armonikos. Taip ir išmokau. Grįžę iš tremties, Megučioniuose jaunimas labai norėjo šokti. Nebuvo jokios salės, tai šokdavo bibliotekoje, kur rodydavo kiną. Su Juozu Zinkevičiumi raitydavome valsus, polkas, maršus. Šokdavo fokstrotą, vadinamąjį slepuką.
Tėvelio armoniką parsivežėme iš tolimosios Šiaurės. Vėliau pirkau savo – „Belarus“. Turiu „Romašką“. Tai – kooperatyvo dovana per mano vardadienį. Nė vienos armonikos nesuplėšiau. Neliko tik tėvelio instrumento. Galvoju, gal pusbroliams davė. Mat Vytautas ir Zenonas sakė nenusileisiantys mergai. Čia jie man taikė, nes labai norėjo išmokti groti.
Aš – savamokslė. Muzikuoju iš klausos. Kai groju, negeros mintys išsiskirsto. Neretai pagalvoju apie likimą. Groju ir dainuoju. Patinka liaudiškos melodijos, nors gražios visokios dainos. Paklausykite: „Kalnai čia dainavo, upeliai klegėjo, kur aš mažutėlė buvau... Paukšteliai kas rytą padangėj čiulbėjo, kur aš mažutėlė žaidžiau...“ Širdžiai mieli eilėraščiai. Perskaitau juos, o paskui išdainuoju. Muzika padeda atitrūkti nuo kasdienybės, nuo metų virtinės.“
Liaudies muzikantė šypteli prisimindama gimtadienį. Anuomet balandžio 22- ąją vykdavo „lenininės“ talkos. Sukdavosi jose ir G.Jasiūnienė. Plevėsuodavo Tarybų Sąjungos ir Lietuvos vėliavos. Talkininkė po tokių šlovingų švaros ir tvarkos darbų dar ir gimtadienį atšvęsdavo.
Linkuvos kultūros namų kapeloje armonikininkė – garbingiausio amžiaus. Tačiau saviveiklininkė nesiruošia pasiduoti jaunimui, nuleisti rankų. Repeticijos. Koncertai. G.Jasiūnienė akompanuoja pagyvenusių žmonių klubo „Pabūkime kartu“ ansambliui. Laisvalaikiu mokosi groti dar ir akordeonu.
„Sustosi, sėdėsi, tai ir sustingsi, – energija švytinti muzikantė labai myli gėles. – Auginu našlaites, daigų dovanoju ir seniūnijai. Nelieka laiko, kai vis sukiesi sklypelyje. Ir darbas, ir repeticijos. Būdavo, užgrodavau savo kieme. Dabar jaunimas „bumčikais“ pralenkia. Kambaryje su muzika gyvenimą apmąstau. Vasarą dviračiu numinu pas brolį į Megučionius. Reikia pasiligojusiam padėti. Ir kaimynams nugaros neatsuku. Tai pas Sigito Račkio mamą, tai pas Savickus...“
Į ką atsigimusi armonikos, akordeono, darbų iš rankų nepaleidžianti linkuvietė? Tėtis grojo armonika, mama dainavo. Abu eidavo ir giedoti. G.Jasiūnienė savo dukrai Rimai nupirko vaikišką armonikėlę, tačiau pastarosios nesudomino. Iškeliavo muzikos instrumentas pas gimines į Telšius.
„Užtat brolio anūkėlis, ketverių metukų Liudas, yra mano pamaina, – džiaugiasi moteris. – Išgirdęs armoniką vaikas tiesiog užsidega. Į muzikos taktą kojytėmis muša ir vis prašo groti. Tokia mūsų giminė: vieni rašo, kiti – groja, dainuoja...
Ilgi rudens vakarai, kaip ir atostogos, pralėks repeticijose, vakaronėse. Jeigu kartais suskausta rankas, nepanikuoju. Pasiruošiu stiprybės antpilų. Tačiau jokio vaisto neatstos armonika, su kuria keliauju per gyvenimą.“