Kampuotais žingsniais vaikštanti ir trumpomis frazėmis į klausimus atsakinėjanti Rima - vos prieš du mėnesius buvo atgabenta į Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyrių.
Reabilitacinė komanda tikina tokią pacientę gydanti pirmą kartą. „Mūsų pacientai – po sunkių traumų atsigaunantys žmonės. Dažniausiai tai insultą, infarktą ar širdies operaciją patyrę žmonės. O Rima pas mus buvo atvežta iš reanimacijos skyriaus rugpjūčio 10 dieną. Po aštuonių dienų mergina atsigavo – pradėjo bendrauti akimis“, – sakė Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus vedėja Nijolė Šostakienė.
Tą dieną, pasak medikų, mergina pradėjo reaguoti į įeinančius žmones. Rima atidžiai stebėjo aplinką bei duris – įėję nepažįstami žmonės merginai sukeldavo nerimą. Kūno judesiai dažniausiai būdavo nesąmoningi, bet akių kontaktas – tikras.
Gydytojai pabrėžia, kad su žmogumi, kuris ištiktos komos, reikia aktyviai bendrauti. Ligonis girdi ir supranta, ką jam kalba atėję lankytojai ir gydytojai. Tik jis nesugeba atsakyti, ar kitaip parodyti savo jausmų. Todėl labai svarbu su ligoniu bendrauti taip, lyg jis būtų visavertis pašnekovas. Tuo metu smegenys aktyvinami ir stimuliuojami, o tai padeda pabusti iš komos. Todėl su Rima buvo kiekvieną dieną kalbama, pasakojami kasdieniai dalykai.
„Ne tik filmuose pacientai pabunda po ilgos komos. Dažnai žmonės atsibunda po dar ilgesnio laiko ir sėkmingai integruojasi į gyvenimą. Jos atvejis yra vienas iš retesnių, nes pacientė komoje išbuvo mėnesį ir puikiai atsigavo. Kai tik pas mus atvežė Rimutę, aš net nesuabejojau, kad mergina pabus“, – tikino N.Šostakienė.
„Kai Rima atsigavo, ji visiškai nekalbėjo. Dabar jai sugeba šnekėti rišliais sakiniais. Mūsų užduotis – ne tik raumenų stiprinimas, bet apskritai žmogui grąžinti buvusią formą – tiek fizinę, tiek emocinę. Jos sveikimas – daugybės žmonių darbo rezultatas“, - pasakojo gydytoja reabilitologė Monika Birmontaitė.
Gydytojai atkreipia dėmesį, kad praktinės patirties, kaip elgtis su tokiais pacientais kaip Rima, jie neturi, todėl medikai žiūri net filmus, kuriuose pasakojami atvejai, kai po žaibo kirčio išgyvena žmogus – gal bus galima pritaikyti Rimai?
„O ką daryti? Nes atsiverti knygą – nieko konkrečiai neparašyta. Paskambini kolegai – nieko negali pasakyti apie tokį atvejį. Todėl stebėdami Rimą, mes kasdien pritaikome naujas gydymo metodikas“, - sakė psichoterapeutė V.Utkina.
„Nėra tokios praktikos, kad žmogus gavęs žaibo išlydį – išgyventų ir toliau viskas vyktų kaip po įprastų traumų. Nors pasišnekame apie atvejus, kad žmogus išgyvena po žaibo. Bet kas su jais būna po to ir kaip tokie žmonės gyvena, mes nežinome”, – sakė N.Šostakienė.
Skyriaus vedėja pabrėžia, kokia svarbi gydančio mediko patirtis. N.Šostakienė, kuri dirbo su autizmu sergančiais vaikais, pastebi, kad jos pacientė, kaip ir autizmu sergantieji, šiuo metu neturi jokios baimės jausmo.
Atmintyje – spragos
Po traumos mergina sunkiai prisimena, kas įvyko jos gyvenime prieš nelaimę. Bet atmintis grįžta. Medikai prisiminimus sužadinti bando muzika – vieną kartą įjungė dainą, kurią ji tikrai žinojo anksčiau. Tą akimirką Rima uždainavo anglų kalba. Tai buvo grįžtančios atminties blyksnis. Kitas toks blyksnis buvo, kai mergina pietavo. Rimos mama Irena Kiaulakienė pasakojo, kad merginai valgant silkę ji ištarė: „Silkė? Negali būti“. Greičiausiai šis patiekalas – nebuvo pats mėgiamiausias.
Gydytojai spėja, kad Rimai turėtų patikti nauja veikla – šokio terapija. Anksčiau tai buvo jos mėgstamas užsiėmimas. Taip pat Rima jau moka naudotis kompiuteriu, skaito įvairius tinklalapius, sugeba rašyti. Tai – dideli pasiekimai, prisimenant, kad ji visiškai negalėjo kalbėti ir vaikščioti.
Pasiteiravus, ar mergina domisi kas jai įvyko, gydytoja atsako neigiamai.
„Ji neklausia kas įvyko. Mes patys jai sakome, bet ji neadekvačiai į tai reaguoja. Matyt, tai per tolimas prisiminimas, arba ji neigia savo būseną. Esame pastebėję, kad ypatingai jauni žmonės po įvairių traumų bando nepripažinti savo būklės.”, – pastebėjo N.Šostakienė.
Pasak gydytojų, mergina vengia geltonos spalvos. N.Šostakienė spėja, kad žaibo iškrova yra geltonos ar panašios spalvos, todėl Rima per piešimo terapiją nesirenka geltonos spalvos, vengia tokios spalvos drabužių.
Kineziterapeutas Jonas Tilvikas pasakoja, kad su Rima pradėjo dirbti dar traumatologijos skyriuje: „Pirmiausia mes su Rima dirbome pasyviai, kaip ir būna, kai žmogus yra komoje. Vėliau, jos aktyvinimui išnaudojome jos gynybines reakcijas. Tarkime, jeigu žmogus pajunta, kad jis nestabiliai sėdi, jis bandys pasiremti.”
Rimos mama papasakojo, kad prieš savaitę dukrą buvo parsivežusi namo. Įžengusi į Mažeikiuose esančius namus mergina atidžiai žvalgėsi. Tada pasakė, kad dabar ji tikrai žino, jog yra namuose. Mat ligoninės palata Rimai siejosi su namais. Namuose mergina pažino savo katę, pašaukė vardu: „Braške!“.
Praleidusi keletą dienų namuose, mergina grįžti į ligoninę nenorėjo – gydytojai tokia reakcija džiaugėsi. Rima yra labai komunikabili – tuo buvo galima įsitikinti, kai mergina atėjo susipažinti. „Labas!”, - pasisveikino ir plačiai nusišypsojo.
Rima ligoninėje turės praleisti dar daugiau nei mėnesį. Tada reabilitacija bus tęsiama. Bet medikai dar negali pasakyti, kiek laiko užtruks gydymas. Bet gydytojai nusiteikię ryžtingai: „Mes turime ją grąžinti į gyvenimą. Tai mūsų darbas ir pareiga“.