Pastaruosius metus Vilniuje pas anūkę gyvenanti M.Grigaliūnienė garbingą
jubiliejų pasitiko Ukmergėje, savo namuose Gedimino gatvėje.
Ne tik artimųjų, bet ir Ukmergės rajono savivaldybės bei „Sodros“
atstovų pasveikinta šviesios atminties šimtametė pakelti taurę šampano
atsisakė, o išgėrė tik nedidelę taurelę brendžio.
Gerai nusiteikusi žilagalvė ne tik noriai papasakojo apie savo gyvenimą,
bet ir deklamavo eilėraščius, dainavo.
Iš Ukmergės rajono Žemaitkiemio kaimo kilusios M.Grigaliūnienės
gyvenimas nelepino - moteris iškentėjo du karus, o per fašistinių
lėktuvų antskrydį sprogęs sviedinys buvo sudeginęs jos gimtuosius namus,
juos teko atstatyti iš naujo.
Jokių mokslų nebaigusi, dėdės kunigo rašyti ir skaityti pamokyta
ukmergiškė nuo ankstyvos jaunystės pas turtinguosius tarnavo, vėliau
ištekėjo, susilaukė sūnaus ir dukters.
1950 metais ji su šeima atsikėlė gyventi į Ukmergę.
Čia M.Grigaliūnienė daug metų darbininke triūsė daržininkystės kolūkyje,
vėliau Ukmergės vartotojų koopearatyve, o po darbų dar skubėdavo ir į
kolektyvinį sodą.
Sulaukusi 51 metų, moteris palaidojo savo bendraamžį vyrą Stasį, ir visą
laiką gyveno su dukters šeima.
Vienas po kito Anapilin iškeliavo M.Grigaliūnienės artimieji - prieš
keliolika metų mirė 60-ies sulaukęs jos sūnus Albertas, prieš keletą
metų - dešimt metų jaunesnė sesuo Elena, o 2008 metais - liga palaužė
ir 67 metų dukrą Onutę.
Po visų skaudžių netekčių senolę globoti ėmėsi anūkė - velionės Onutės
dukra 46 metų Svetlana Šilgalienė.
Su 14-mete dukra Rūta Vilniuje dviejų kambarių bute gyvenanti
S.Šilgalienė teigia, kad ją su močiute sieja šiltas ryšys.
Senolė ją, dar vaiką, išmokiusi skaniai gaminti maistą, megzti, siūti.
„Kol aš būnu darbe, o dukra - mokykloje, močiutė namuose klausosi
radijo, žiūri televizijos laidas ir mums, grįžusioms į namus, visas
naujienas papasakoja“, - sakė S.Šilgalienė.
Pasak jos, šimtametė tik vieną kartą buvo rimtai pasiligojusi - vasarą
persirgo plaučių uždegimu.